Žymos archyvas: Sigita Jurgelevicienė

Ingridos Šimonytės pamišėlių taboras žengia į dangų

https://www.laisvaslaikrastis.lt/ingridos-simonytes-pamiseliu-taboras-zengia-i-dangu/

Kai Ingridos Šimonytės vyriausybė pernelyg daug kalba apie Kijevo problemas, toks elgesys pagrįstai kelia įtarimą, kad čia kažkas yra ne taip. Gal Kijevo tragedijos kalimas į mūsų piliečių galvas padeda sočiai įsitaisiusiai ant sofos PIŠ vyriausybei išvengti nepatogių klausimų dėl neproporcingų represijų „gelbėjant gyvybes“ nuo  nepavojingo virusiuko?

Šioje vietoje teisybės dėlei derėtų paklausti,  o kiek gi gyvybių „išgelbėjo“ LT vyriausybė, be jokių dvejonių siųsdama „pagalbą“ – mirtį nešančią ginkluotę į Maskvos ir Kijevo frontą.  O gal nepaliaujamai kurstant isteriją apie Kijevo išvadavimą tokiu būdu perdėtai reklamuojama laisvė? Veidmainiška yra kalbėti apie laisvę, kurią Šėtono tarnai iš lietuvių atėmė prisidengdami karantinais ir valstybėje įvesta nesibaigiančia nepaprastąja padėtimi.

Ingridai Šimonytei labai apsimoka vadovautis  Vakarų mainstream media skleidžiama dezinformacija apie tai, kad, užuot ieškant taikaus konflikto sprendimo, būtina  jį didinti neribotais mastais tiekiant mirtiną ginkluotę į konflikto zonas.  Juokiasi puodas, kad katilas juodas.

Gi, eiliniam LT piliečiui  toks nehumaniškas elgesys kainuoja nepakeliamai brangiai. Pilietis normalizuojamas, kad karinė jėga yra vienintelis sprendimas. Gal nuo šios beprotybės išgelbėtų žinojimas, kad daugeliu klausimų toli gražu ne visos pasaulio valstybės  yra kartu su JAV ir ES?

Tai, kad LT teritorijos kolonizatoriai įvedė neadekvačią cenzūrą, kelia daug abejonių, ar viskas čia yra be jokių pustonių – vien tik juoda ir balta. Kaip tai pagal komandą iš centro sutartinai trimituoja kolonijinė Vakarų mass media. Tai vakar  patvirtino per amerikiečių TV „Current time“ pasisakęs Kinijos ir globalizacijos centro (The Center for China and Globalization) mokslinis bendradarbis Andy Mok‘as: „Mes nežinome, ar buvo provokacija ir teisėta reakcija į provokaciją.“ Kruvina tikrovė dabar sprendžia dilemą, ar NATO veiksmai arba plėtra  yra visada humaniški ir greičiau priartina taiką.

Taigi pasaulinio karo beprotybės akivaizdoje Ingridos Šimonytės pamišėlių taboras (turkų k. – tot. tabur – karinė stovykla, apsupta eile sujungtų vežimų) sąmoningai pasirinko … žengti į  dangų. Mat, PIŠ vyriausybė nusprendė skraidyti padebesiais, nes iš ten pamišėlių sukeltos problemos matosi mažesnės. Arba pasirinkus kitą dimensiją yra lengviau veidmainiauti ir nukreipti čiabuvių-pilėnų dėmesį nuo dabartinės vyriausybės destruktyvių veiksmų, kurie tapo neišsprendžiama valstybės superproblema.

Nuo 2020-ųjų tęsiasi niekuo nepateisinami masiniai verslų nokautai ir lokautai. Dėl LT vyriausybės užsienio politikos žlugimo (pvz., „Belaruskalij“ ir Taivano atstovybės skandalai),  dėl nuolatinių ekonomiškai nepagrįstų ultimatumų bei keistų grasinimų Rusijai ir Baltarusijai, valstybės įmonės „Lietuvos paštas“ ir LT geležinkeliai liko be darbo (ir dėl to atleidžia iš darbo 3000 kvalifikuotų darbininkų), piliečių santaupas vagia dviženklė infliacija. Rezultatas – tauta skurdinama pagreitintais tempais.  Net LT Konstitucinis Teismas atsisakė ginti neokomunistų engiamų žmonių pažeistas teises („galimybių“ pasas). O ką jau kalbėti apie korupcijos liūną trijų pakopų teismų sistemoje.

Kaip noriai I. Šimonytė yra linkusi spręsti žemiškas problemas, iliustruoja toliau pateiktas pavyzdys. 2022-04-17 žmogaus teisių gynėjas Zigmantas Šegžda padavė skundą LT vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei ir teisingumo ministrei Evil inai Dobrovolskai dėl to, kad įspūdinga grupė teisėjų, sprendusių klausimus piliečio turto atiminėjimo byloje, atsisakė išreikalauti iš VšĮ „CPO.LT“ prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos specialistės Sigitos Jurgelevičienės  žyminį mokestį už 103000 Eur turtinius reikalavimus civilinėje byloje. Manoma, kad tuo būdu toliau išvardyti teisėjai pakenkė valstybei ir veikė prieš LR Konstituciją.

Tai – šeši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai: Egidija Tamošiūnienė (Teisėjų tarybos narė), Artūras Driukas, Jūratė Varanauskaitė (Nr. DOK-1257 (N), teisminio proceso Nr. 2-52-3-01823-2017-6), Dalia Vasarienė (Teisėjų tarybos narė), Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis (Nr. DOK-752 (N), teisminio proceso Nr. 2-52-3-01823-2017-6);

šeši Vilniaus apygardos teismo  teisėjai: Jelena Šiškina (civilinė byla Nr. e2S-260-653/2019), Loreta Braždienė (teismo pirmininkė, Teisėjų tarybos narė), Ramunė Mikonienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė (civilinė byla Nr. e2A-1655-910/2020), Ramunė Mikonienė, Jelena Šiškina, Andrius Verikas (civilinė byla Nr. e2A-2855-653/2021);

keturi Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjai: Jolanta Bagdonienė (teismo pirmininkė), Rūta Kazlauskienė, Marjan Gerasimovič, Erlandas Stanislovaitis (civilinė byla Nr. e2-597-1130/2021) ir Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ingrida Krolienė.

2022-04-19 Z. Šegžda gavo LRV kanceliarijos atstovės Gitanos Vaškelienės atsakymą  premjerės vardu.  Ingrida Šimonytė, manydama, kad žmogaus teisių gynėjas ko gero yra plokščiažemis-lengvatikis, rašte pareiškė, kad „dėl galimai nusikalstamų teisėjų veiksmų siūlytume kreiptis su įrodymais asmeniškai į Teisėjų tarybą aptarnaujančią įstaigą – Nacionalinę teismų administraciją.“ Šimonytė nori, kad suprastume „teisingai“ – reikia kreiptis ne į prokuratūrą, bet į teismų administraciją.

Gi, Nacionalinės teismų administracijos paskirtis – aptarnauti Teisėjų tarybą siekiant užtikrinti teismų sistemos, jos valdymo ir darbo organizavimo efektyvumą, teisėjų ir teismų savivaldos nepriklausomumą. Šimonytė rašte nurodė, kad „Ministrui Pirmininkui teisės aktai nesuteikia įgaliojimų vertinti teisėjų veiksmų ar teismų sprendimų bei nutarčių teisėtumą, įpareigoti juos atlikti tam tikrus veiksmus ar priimti sprendimus.“  Todėl Ingridos Šimonytės siūlymas teikti skundą dėl teisėjų veiksmų ar teismų sprendimų Nacionalinei teismų administracijai yra nelogiškas ir akivaizdžiai klaidinantis.

Iš LRV kanceliarijos atsakymo turinio galima suprasti tai, kad Ingridai Šimonytei ir Evilinai Dobrovolskai yra visiškai normalu, kad valstybės  tarnautoja  S. Jurgelevičienė,  nuo 2017 m. vengdama mokėti valstybei žyminį mokestį, pažeidė valstybės tarnautojo etikos principus ir  padarė konkrečius piniginius nuostolius valstybei.

Kaip žinia, 2021 m.  ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė  Armonaitė  paskyrė tokią Neringą Andrijauskienę VšĮ „CPO.LT“ direktore. Panašu, kad jas abi visiškai tenkina  pavaldinės Sigitos Jurgelevičienės  viražai teismuose ir nuolatinis valstybės tarnautojo prestižo žeminimas.

Ingrida Šimonytė ir VšĮ „CPO.LT“ direktorė Neringa Andrijauskienė turbūt naiviai galvoja, kad valstybės tarnautojo prestižo žeminimas savaime yra pagirtinas ir sveikintinas, dėl to  visiškai suderinamas su užimamomis pareigomis valstybės tarnyboje. Šiame tekste autorius išsakė savo asmeninę  nuomonę ir rėmėsi žiniasklaidoje paskelbta informacija.

Bronius Pogrindis

Kaip teisėjas Erlandas Stanislovaitis Vilniaus r. teismo teisėjos Jolantos Bagdonienės glėbyje nėrėsi iš kailio

https://laisvaslaikrastis.lt/kaip-teisejas-erlandas-stanislovaitis-vilniaus-r-teismo-teisejos-jolantos-bagdonienes-glebyje-neresi-is-kailio/

Fašistų giesmė – štai, kur esmė.

Valdingi kūnai dangsto apartheido ambrazūrą.

Panašūs į teisėjus išsiprievartauja.

Įsiutusių kretinų choras muštruoja, plauna tavo protą.

Pasak žydų išminties, viskas prasideda nuo mažmožių, kurie tampa didelių bėdų priežastimi. Taip jau nutiko, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo  teisėja Jolanta Bagdonienė, su savo sutuoktiniu (Specialiųjų tyrimų tarnybos – STT šulas) lankydamasi D.Grybauskaitės, G.Nausėdos prašmatniuose priėmimuose ir kitose viešose vietose, bando kurti jos pačios esybei svarbų daugialypės, pozityvios ir spalvingos asmenybės įvaizdį.

Jolanta savo veikla neginčijamai įrodė turinti tokį keistą charakterio bruožą, kaip … viešas griežimas dantimis. Ši yda jau senokai drebina teisingumo pamatus. Kadangi jai nerūpi teisingumas. Revanšas – esminis galvos sopulys per dvi jos pirmininkavimo teismui kadencijas.

Pagaliau tiesa lauk lenda – Jolanta iš adatos vežimą malkų priskaldė. Pavaldūs teisėjai aklai vykdo jos valią, kenkia žmogaus teisių gynėjui Zigmantui Šegždai, kuris nuo 2014-ųjų pagrįstai audrą kelia. Jei Jolanta leido šiam klausimui taip viešai išsivystyti, tai įrodo jos, kaip teisminės valdžios atstovės, kaltę. Ir tai jau nėra Jolantos asmeninis reikalas. Į Bagdonienės karą įvelta visa trijų pakopų teismų sistema – taip teisminės valdžios  reputacija gadinama. Teisėjų ir prokurorų likimus lemia jų terorizuojamas disidentas. O tai jau skandalas.

Pasak žiniasklaidos, teisėjos Jolantos Bagdonienės dėka  nuo 2015-ųjų Vilniaus rajono apylinkės teismas sistemingai atsisako nagrinėti žmogaus teisių  gynėjo ieškinius. Dėl to, kad esą pagal 10 teisėjų kolektyvinį skundą piliečiui iškeltoje ir prokuratūros nutrauktoje baudžiamojoje byloje „nebuvo pasiektas teisingumas dėl teisėjų įžeidimo.“ (cituoju Vilniaus apygardos teismo teisėjos Neringos Švedienės žodžius).

Aiškėja, kad teisėja J. Bagdonienė nusprendė pabandyti  „pasiekti teisingumą“ kitomis – neteisinėmis priemonėmis, pavyzdžiui,  neteisėtai konfiskuojant piliečio nekilnojamąjį turtą. Arba kitaip stipriai pakenkti, sukelti daugybę  kitų  nepatogumų savo įsivaizduojamam „amžinam priešui“.

Paradoksali ir sveiku protu nesuvokiama situacija, tačiau, pasak Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkės Jolantos Bagdonienės, šis teismas turi 10 teisėjų, kurie negali nešališkai ir objektyviai  nagrinėti Z. Šegždos bylų! Taigi gynėjo bylos nagrinėjamos kur tik nori – Trakų, Ukmergės, Šalčininkų teismuose, bet ne Vilniuje.

Spauda jau rašė, kad 2020 metais teisėjos J. Bagdonienės pavaldinys teisėjas Marjan Gerasimovič išnagrinėjo ieškovo Zigmanto Šegždos ir VšĮ „CPO“ (Centrinė perkančioji organizacija prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos) specialistės Sigitos Jurgelevičienės bylą. Teisėjas Marjan Gerasimovič paskelbė spaudoje anekdotiškai nuskambėjusį teismo sprendimą. Teismo sprendimu M.Gerasimovičius  S. Jurgelevičienės naudai  atėmė iš piliečio jam priklausančią didelės vertės namų valdą. Tačiau Vilniaus apygardos teismas patenkino ieškovo apeliacinį skundą ir panaikino teisėjo M. Gerasimovič sprendimą, kaip nepagrįstą ir  neteisėtą. Byla buvo grąžinta J. Bagdonienės teismui nagrinėti iš naujo.

Dabar matyti, kad Jolanta sustygavo naują procesą, šią bylą nagrinėti  paskirdama Vilniaus regiono apylinkės teismo (Šalčininkų rūmai) naujokui – teisėjui Erlandui Stanislovaičiui. Bylos baigtis visiems išaiškėjo prieš mėnesį iki parengiamojo teismo posėdžio. 2021 m. balandžio 7 dieną  S. Jurgelevičienė išsiuntė Z. Šegždai ir advokatui E. L. štai tokio turinio elektroninį laišką: „Aš kitaip matau ir  bylinėjimosi procesą ir jo rezultatus, manau, kad apsisukus įrodinėjimų ratui greičiausiai bus grįžta prie ankstesnio (teisėjo M. Gerasimovič)  sprendimo.“

Iš pastarojo teiginio galima suprasti, kad teisėjas Erlandas Stanislovaitis gavo ir vėliau įvykdė J. Bagdonienės įsakymą iš piliečio atimti namus antrą kartą. Vertinat čia išdėstytus teisėjų ir S. Jurgelevičienės veiksmus teisės požiūriu, galima pagrįstai konstatuoti nusikalstamos veikos požymius (šio nusikaltimo sudėtis yra formali) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 straipsnį – prekyba poveikiu.

2021 m. rugpjūčio 5 d. civilinėje byloje Nr. e2-597-1130/2021 teisėjas E.Stanislovaitis priėmė sprendimą, kuriuo be jokių skrupulų buvo antrą kartą atimtas iš piliečio visas jam priklausantis turtas. Pastebėtina, kad dar neprasidėjus teismo posėdžiui, teisėjas Erlandas paprašė proceso dalyvių  sutikimo itin sudėtingą bylą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka. Dėl tokio, manau, pavojingo teisėjo elgesio turėtų itin sunerimti Teisėjų taryba.

Teisininko vertinimu, E.Stanislovaičio priimtas teismo sprendimas išskirtinai ir pabrėžtinai be jokios motyvacijos, netgi su tomis pačiomis klaidomis, kurias  buvo padaręs teisėjas Marjan Gerasimovič. Teisėjas sprendime ieškovą pravardžiuoja „šiekovu“,  painioja ginčo šalis, keturiose  teismo sprendimo vietose ieškovą Z. Šegždą  įvardindamas  atsakovu, atsakovę S.Jurgelevičienę įvardindamas ieškove. Tokia painiava teismo sprendimą daro neaiškiu, prieštaringu ir neteisingu.

Labiausiai teisėjas Erlandas Stanislovaitis prašovė (apsišovė?) paleisdamas į eterį frazę su keletu įmontuotų logikos klaidų: „Ieškovas neįrodė, kad jo prašomas atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis atsakovės teisių ir teisėtų interesų bei nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai.“

Pakanka atsikirsti tuo, kad iš teisėjo pasisakymo matyti,  jog jis neanalizavo ieškovo įrodymo – atestuotos architektės išsamaus projektinio pasiūlymo. Norėčiau skaitytojui paaiškinti, kad nelogiška frazė „ieškovas neįrodė“ sudaro pagrindą manyti, jog teisėjas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamai organizavo  įrodinėjimo procesą teisme, t.y. teisėjas pažeidė Konstitucijos ir tarptautinės sutarties saugomą žmogaus teisę į teisingą teismo procesą.

Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės sąlyga. Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai.

Manau, kad per teismo posėdį gražiai susimovė ir atsakovės advokatė Ingrida Krolienė. Tai ta pati Riomerio universiteto dėstytoja, kuri nuolat teikia savo kandidatūrą LT Prezidentui ir Teisėjų Tarybai, kad ją paskirtų į Vilniaus apygardos teismo teisėjos postą.

2021-07-22 prašyme teismui Ingrida Krolienė nurodė, kad S. Jurgelevičienei priteistinos 700Eur dydžio išlaidos už pasamdyto  neaiškaus piliečio Dariaus Kalibato  2021-05-20 d. parengtą dokumentą – „vertinimo aktą.“. Šis pilietis iki šiol neaiškus, nes teismas jo tapatybės nenustatė, jo asmens kodas teismui nėra žinomas.

Turiu pagrindo manyti, kad D.Kalibato surašytas „vertinimo aktas“ nėra teisės aktų nustatyta tvarka įformintas techninio projekto ekspertizės aktas. Pastarasis vertinimo aktas neatitinka Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:1999 „Statinio projekto ir statinio ekspertizė“  34 punkte nustatytų reikalavimų techninio projekto ekspertizės akto sudėčiai.

Taipogi, pasak teisininkų, Darius Kalibatas „vertindamas“ atestuotos architektės projektą,  neleistinai peržengė savo kompetencijos ribas, numatytas jo, kaip statybininko, kvalifikacijos atestate. Įdomioji dalis ta, kad 700Eur dydžio sąskaitą išrašė ir pinigus už darbą  gavo ne „dokumentą“ parengęs Darius Kalibatas, bet kažkoks už jį dar neaiškesnis asmuo – Aidas Kvedaras.

Advokatė Ingrida Krolienė, nerdamasi iš kailio, Darių Kalibatą įvardijo „teismo ekspertu“,  turėdama tikslą suklaidinti teismą pasinaudojant galimu teismo technologiniu naivumu, Norėta, kad pagal mąstymo stereotipą  teismas padarytų logikos klaidą,  esą pasamdytas teismo ekspertas, kaip taisyklė, nemeluoja ir nesukčiauja.

Panašu, kad euforiškai tęsdama psichologinę ataką ir praradusi realybės jausmą, advokatė Ingrida Krolienė sumenkino/pažemino teisėjo Erlando Stanislovaičio reputaciją, teismo posėdžio metu du kartus  pasisakiusi, kad nei ji pati asmeniškai, nei teisėjas neturi specialių žinių tam, kad galėtų teisingai išnagrinėti bylą.

Siekdama aiškumo dėstomų machinacijų ir klastočių raizgalynėje, teksto autorė kreipėsi į karvę patarimo, prašydama paaiškinti, kodėl Jolanta Bagdonienė ničnieko neišmoko per tuos septynerius karo su disidentu metus.

Čia skaitytojui gali kilti klausimas, ar galime pasikliauti karvės išmintimi. Manyčiau, kad yra didžiulis skirtumas tarp karvės ir fašisto. Karvė, skirtingai nei beprotis fašistas, turi įgimtą baimės jausmą, todėl pati gali spręsti, kaip jai elgtis. Karvė elgiasi protingai. Apkvailinti proletarai yra priversti vykdyti išmuštruotų fašistų įsakymus, o karvė – ne.  Taigi karvė autorei patarė: „Jolanta žaidžia su ugnim, nes pro medžius miško nemato.“

Apie ką nuo 2015-ųjų mąstė, į kokį tašką žiūrėjo, ką stebėjo, kodėl nieko nedarė ir kur trijų pakopų teismų sistemą vedė tuometinis Teisėjų tarybos pirmininkas teisėjas Algimantas Valantinas, už visa tai, kas išdėstyta pagal užimamas pareigas atsakantis? Ir kiek dar ilgai jis už tai bus (ne)atsakingas? Nežinau, kaip visa tai paaiškinti. Ar tokiu būdu „objektyvus stebėtojas“ formuoja naują fašistinės/autoritarinės valstybės piliečiams taikytiną „nepasiekiamo teisingumo“ standartą?

Šalčininkų rajono karvės apturėtų gardaus juokučio, jei pamatytų, it bimbalą pro šalį zvimbiantį, į juodo limuzino „Jaguar“ vairą įsikibusį cretin‘ą žydru kostiumu. Kaip tik šiame kontekste baltoji „Tesla“ ar juodasis„Jaguaras“ transliuoja „statusą“ ir tarnauja kaip kompensacija tūlam  fašistui – vidinių baimių užguitam neūžaugai ar dvasios elgetai.

Teksto autorė išsakė nuomonę dėl korupcijos ir kritikavo teisminę valdžią, siekdama tobulinti teismų veiklą, neturėdama tikslo reikšti nepagarbą teisėjams ir teisingumą vykdančiam teismui.

Ugnė Kryžiutė

 

Teisėjų bendruomenė pripažino: „LT teismų nepriklausomumas yra demagogija.“

https://www.laisvaslaikrastis.lt/teiseju-bendruomene-pripazino-lt-teismu-nepriklausomumas-yra-demagogija/

Lietuvos valstybės priešai lenda lauk lyg yla iš maišo.

Faktą, jog vyksta forsuotas teismų sistemos niekinimas ir naikinimas, 2022 m. liepos 6 d.  pripažino Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos (LRTA) valdyba: „Jaučiame ir suprantame teisėjų bendruomenėje dėl to tvyrantį nusivylimą ir kylantį pasipiktinimą. Pripažįstame kiekvieno teisėjo teisę atskirai ar kolektyviai ginti vieną iš esminių nepriklausomo teismo sąlygų – teisėjo finansinį nepriklausomumą teismine tvarka.“

2022 rugsėjo 16 d. interviu LRT radijui Teisėjų tarybos pirmininkė teisėja Sigita Rudėnaitė paliudijo, jog LT Konstitucijos nuostatos neveikia, nes teismų nepriklausomumas yra fikcija: „Teismas turėtų turėti didesnį autoritetą visom prasmėm, ne tik reputacijos ir pasitikėjimo, bet ir realaus nepriklausomumo nuo kitų valdžių“,

Iš pastarojo teiginio galima daryti logišką išvadą, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  pirmininkė teisėja Sigita Rudėnaitė patvirtino, kad Lietuvos teismai negali realiai vykdyti teisingumo. Kodėl? Todėl, kad teismuose katastrofiškai trūksta kompetentingų teisėjų. Minėtame interviu teisėja Sigita Rudėnaitė apie tai kalba atviru tekstu (S.Rudėnaitės kalba netaisyta, – aut. past.): „Be resursų, be žmonių, kurie kompetentingi, be konkurencingos darbo vietos teisme mes idealistiškai kalbėti apie reputaciją, apie autoritetą irgi neilgai galime.“ Matyt turima galvoje, kad šioje tragiškoje situacijoje kažin ar galima kalbėti apie teisėjų reputaciją ir autoritetą.

2022-07-06 LRTA išplatintame kreipimesi manau bandoma manipuliuoti žmonių sąmone, kuriant įspūdį, kad toliau pateiktas teiginys atitinka tikrovę: „Išmintis, intelektas, patirtis, aukščiausio lygio profesionalumas, padorumas, sąžiningumas, kūrybiškumas, nešališkumas – visomis šiomis savybėmis pasižyminčio teisėjo tikisi visuomenė.“

Bet nereikia Lietuvos visuomenės laikyti neišnešiotais idiotais. Jeigu, anot teisėjos Sigitos Rudėnaitės, realiam teisingumo vykdymui teismams itin stinga resursų ir aukščiausio lygio teisėjų-profesionalų, tai reiškia, jog teisės viršenybės principo realizavimui nėra net teorinių prielaidų.

Panašiai, kaip sakytume,  jog valstybės tarnautojas, pavyzdžiui, tūlas teisėjas, yra tik dalyje intelektualus, dalyje išmintingas, dalyje padorus, dalyje nesavanaudiškas, dalyje nešališkas. Bet toks tipažas būtų akivaizdžiai pavojingas visuomenei, nes kitoje jo teisinės sąmonės dalyje tvyro absoliutus blogis. Taigi toks „pusiau luptas pusiau skustas“ – pusiau sąžiningas, pusiau amoralus, pusiau nešališkas teisėjas tik imituos teisingumo vykdymą, bet jo realiai nevykdys.

LRTA bando manipuliuoti, kad neva „teisėjų bendruomenėje tvyro nusivylimas ir kyla pasipiktinimas“. Nes, žmonės gerieji, turite suprasti ir užjausti teisininkų planktoną, nes tūlo teisėjo 2500-4000 eurų dydžio alga yra pernelyg maža, kad jam apsimokėtų dirbti visiškai sąžiningai ir nešališkai! Taigi, atseit, turite suvokti tvyrančią pagundą tuo atveju, kai itin apsimoka valstybės nustatytą pareigą atlikti atmestinai  – tiesiog imituoti teisingumo vykdymą, vykdyti iš aukščiau nuleistas užduotis arba prie „kuklios“ algos prisidurti „iš šalies“.

Chrestomatiniu atveju tapo internetinėje žiniasklaidoje nušviestas žmogaus teisių gynėjo Zigmanto Šegždos 2015 metais paskelbtas karas kriminalinių elementų užvaldytai  teisėsaugai ir teisėtvarkai. Iš ankstesnių publikacijų matyti, kad gynėjas patyrė visą valstybės mechanizmo jėgą – organizuotą psichologinį ir teisinį persekiojimą, menkinimą, įžeidinėjimą, žeminimą, moralinį ir psichologinį žlugdymą. Piliečiui buvo nepagrįstai iškeltos dvidešimt dvi baudžiamosios bylos, jis  buvo neteisėtai suimtas ir 50 dienų kankinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje.

LT „teisinė sistema“ nuo 2014 metų iki dabar demonstruoja  sveiku protu nesuvokiamą nepagarbą, panieką, pažeminimą, pasityčiojimą iš minėto piliečio, jam prašant užtikrinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, Konstitucijos ir teisės viršenybės principų laikymąsi.

Kad nebūtų vien tik deklaratyvūs teiginiai, pasiremkime faktais ir jų teisiniu vertinimu.  Tai – Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-08-05 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-597-1130/2021 ir Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22 nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-2855-653/2021 teisinė analizė, išvados ir kritika. Būtina įsidėmėti, kad šiuos teismų sprendimus priėmė Vilniaus apygardos teismo (pirmininkė teisėja Loreta Braždienė) teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė ir Vilniaus regiono apylinkės teismo (pirmininkė teisėja Jolanta Bagdonienė) teisėjas Erlandas Stanislovaitis.

 

2022 metais  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Dalia Vasarienė (Teisėjų  tarybos narė, Europos teismų tarybų tinklo prezidentė), Virgilijus Grabinskas (Teisėjų garbės teismo pirmininkas, Teismų sistemos apdovanojimų komisijos narys), Antanas Simniškis,  Egidija Tamošiūnienė (Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotoja, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto privatinės teisės profesorė, Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos pirmininkė), Artūras Driukas (Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto privatinės teisės profesorius, Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos narys),  ir Jūratė Varanauskaitė (Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos narė), teismo nutartimis du kartus atsisakydami priimti Zigmanto Šegždos kasacinį skundą, sąmoningai užkirto galimybę patikrinti minėtų teismų sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Kaip jau buvo skelbta žiniasklaidoje, net šešiolika Vilniaus apygardos teismų teisėjų teismo nutartimis tenkino VšĮ „CPO.LT“ (Centrinė  perkančioji organizacija, direktorė Neringa Andrijauskienė, – aut. past.) specialistės Sigitos Jurgelevičienės vieno šimto trijų tūkstančių eurų dydžio turtinį reikalavimą, nors valstybei žyminio mokesčio už šį turtinį reikalavimą pastaroji neapmokėjo ir apmokėti net neplanuoja.

Aukščiau išvardintieji teisėjai, kur buvo  išnykę  jūsų išmintis, intelektas, patirtis, profesionalumas, padorumas, sąžiningumas, nepriklausomumas ir nešališkumas tuo metu, kai sprendėte minėto piliečio civilinę bylą?  Toliau teikiu įrodymus, teikiančius pagrindą įtarti, kad teismų sprendimais buvo pridengta peržengianti visas ribas stambaus masto vagystė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-12-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011 suformavo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, pagal kurią prioritetas turi būti suteiktas ne atidalijimui bendraturčio dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant jam kompensaciją pinigais, bet bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimosi tvarkos nustatymui.

Ieškovas Z.Šegžda ieškinyje prašė nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimosi tvarką remiantis atestuoto architekto projektu, kurį įgyvendinus  šalims neliktų nė vienos bendro naudojimo erdvės.  Atsakovė S.Jurgelevičienė priešieškinyje prašė atidalyti ieškovo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir ją priteisti atsakovei, išmokant ieškovui kompensaciją pinigais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė priėmę neteisėtą sprendimą, kad prioritetas turi būti suteiktas ne naudojimosi daiktu tvarkos nustatymui, bet atidalijimui ieškovo dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant jam kompensaciją pinigais, tačiau toks teismo sprendimas nėra teisiškai motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis, nukrypo nuo 2 pastraipoje nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, o tai teikia pagrindą peržiūrėti bylą kasacine tvarka pagal CPK 346 str. 2 d. 2 punktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-11-11 nutartyje  civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008 suformavo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, pagal kurią tuo atveju, kai bendraturčiui pagrindinį daiktą galima atidalyti, o antraeilio daikto  atidalijimas negalimas, bendraturčio pasirinktas pagrindinio daikto visiško atidalijimo būdas, tačiau kartu antraeiliui daiktui pasirenkant kitokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą, pvz., naudojimosi tvarkos nustatymą, toks nuosavybės teisės įgyvendinimas savaime nesudaro kliūčių pagrindiniam daiktui atidalyti.

Ieškovas ieškinyje prašė: 1) pagrindinį daiktą – gyvenamąjį namą atidalyti natūra, jame suformuojant du izoliuotus butus, 2) o antraeiliams daiktams – namo priklausiniams (t. y. kiemo teritorijoje esantiems  įrenginiams – gręžtiniam vandens šuliniui ir  buities nuotekų valymo įrenginiui) nustatyti naudojimosi tvarką. O tai reiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimas nesudaro kliūčių ginčo gyvenamajam namui atidalyti.

 Teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė skundžiamoje nutartyje neteisėtai nusprendę, kad pagal atestuoto architekto parengtą  ginčo gyvenamojo namo atidalijimo projektą negalima suformuoti dviejų visiškai izoliuotų butų, nes žemės sklypo kieme esantis gręžtinis vandens šulinys bei buitinių nuotekų valymo įrenginys „lieka bendrai naudotis“, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, o tai teikia pagrindą teismo nutarties  peržiūrėjimui kasacine tvarka pagal CPK 346 str. 2 d. 2 punktą.

Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žiūr. 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020 m. kovo 19 d. sprendimą byloje Tamrazyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10).

Jeigu argumentai yra susiję su pagal Konvenciją ar jos protokolus garantuojamomis teisėmis ir laisvėmis, nacionaliniai teismai privalo juos išnagrinėti itin kruopščiai ir rūpestingai (žiūr. 2007 m. birželio 28 d. sprendimą byloje Wagner ir J.M.W.L. prieš Liuksemburgą, peticijos Nr. 76240/01; Didžiosios kolegijos 2013m. vasario 7 d. sprendimą byloje Fabris prieš Prancūziją, 16574/08, 72 punktas).

Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žiūr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

Kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (žiū. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 36 punktas).

Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė bylos apeliacine tvarka iš esmės neišnagrinėjo, nes dėl esminės dalies ieškovo apeliacinio skundo argumentų iš viso nepasisakė arba pasisakė tik fragmentiškai, daromų išvadų nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių vertinimu pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių veiksmų teisėtumo kriterijus. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą dėl visiško motyvų nebuvimo, o tai reiškia, kad byla turi būti apeliacine tvarka nagrinėjama iš naujo.

Konkretūs bylą nagrinėjusių teismų sprendimo ir nutarties motyvavimo trūkumai ir nagrinėjamos bylos duomenų teisinė analizė, materialinės ir procesinės teisės normų, Konvencijos ir kasacinio teismo formuojamos praktikos taikymo pažeidimai nurodomi toliau.

Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą

Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė priimdami neteisėtą teismo nutartį rėmėsi neteisiniu argumentu, kad ginčo turto atidalijimo natūra „darbų preliminari vertė yra 39505 eurai, <….> namo atidalijimo darbų vertė yra neadekvačiai didelė ir projektą vystyti šiuo atveju ekonomiškai nėra naudinga“ (žiūr. skundžiamos Vilniaus apygardos  teismo 2021-12-22 nutarties 43 pastraipą). Teismas grindė ginčo turto atidalijimo kaštų sumą tik vienu įrodymu – fizinių asmenų D.Kalibato ir A.Kvedaro parengtu 2021-05-20 vertinimo aktu.

Kasatorius Z.Šegžda toliau teikia teisinius argumentus, pagrindžiančius, jog bylą nagrinėję teismai, spręsdami ginčo turto atidalijimo darbų apimties ir išlaidų dydžio klausimą, pažeidė procesinės teisės normas, motyvuojamojoje teismo sprendimo ir nutarties dalyje neatsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai.

Pirma, atsižvelgiant į tai, kad teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie teismo posėdyje buvo tiesiogiai ištirti, tačiau įrodymas – D.Kalibato ir A.Kvedaro parengtas 2021-05-20 vertinimo aktas (kuriuo siekiama pagrįsti, kad turto atidalijimo kaina yra 39505 eurų) teismo posėdžio metu nebuvo tiesiogiai ištirtas, teismas neuždavė klausimų ieškovui dėl šio įrodymo, neįvertino jame esančių duomenų, apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė skundžiamoje nutartyje šiam įrodymui nepagrįstai suteikė iš anksto nustatytą galią (pirmenybę). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes pažeistos CPK 14 str. 1d. ir 2 d. (betarpiškumo principas), 17 str. (procesinis lygiateisiškumas) ir 185 str.

Antra, pirmosios instancijos teismo teisėjas Erlandas Stanislovaitis sprendime be argumentų atmetė rašytinį įrodymą – atsiliepimo į ieškinį 29 punkte atsakovė raštu pripažino faktą, jog ieškovo pateiktos  sąmatos yra parengtos pagal atestuotos architektės N.Š, atestuotų statybos specialistų inžinierių D.B. ir T.B. 2021-04-29  projektą ir jame esančius tris sąnaudų žiniaraščius. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 17 str., 270 str. 4 d. 3 punktą. Šalia to, teismas nepasiūlė atsakovei pateikti papildomą įrodymą – alternatyvią sąmatą,  parengtą pagal atestuotos architektės 2021-04-29  projektą ir jame esančius tris sąnaudų žiniaraščius, taip pažeidė CPK 179 str. 1 dalį.

Trečia, bylą nagrinėję teismai (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis) be jokių argumentų atmetė du ieškovo įrodymus – dvi sąmatas, kurios  įrodo, kad kaštų dydis daiktui atidalyti natūra yra 10 kartų mažesnis (tuo pažeistas CPK 331 str. 4 d. 3 p.), negu įvertino teismai: 1) atestuoto statybos specialisto inžinieriaus A. K. parengtoje sąmatoje įvertintas atidalijimo kaštų dydis –  3573 Eur.; 2)  UAB „Sanda“ sąmatoje įvertintas atidalijimo kaštų dydis –  4060 Eur (žiūr. Vilniaus apygardos  teismo 2021-12-22 nutarties 17.5 pastraipą).

Ketvirta, nors  šio skundo 85 pastraipoje nurodytos dvi sąmatos buvo parengtos pagal atestuotos architektės 2021-04-29  projekte  esančius tris sąnaudų žiniaraščius, minėti bylą nagrinėję teismai sprendime ir nutartyje šių sąmatų visapusiškai  ir objektyviai nevertino, tiesiogiai neištyrė, ieškovui dėl nurodytų sąmatų neuždavė jokių klausimų, tokiu būdu buvo pažeistas CPK 14 str. 1-2 d., 17 str., 185 straipsnis.

Penkta,  priešingai, negu teigia apeliacinės instancijos teismas, ieškovas apeliacinio skundo 19 – 23 puslapiuose išdėstė itin detalius ir išsamius teisinius bei techninio pobūdžio  argumentus atsikirsdamas į kiekvieną 2021-05-20 vertinimo akto argumentą dėl 39505 eurų  „privalomų darbų“, tuo paneigdamas tiek atsakovės atsiliepime į ieškinį ir 2021-05-20 vertinimo akte pateiktos „papildomų darbų sąmatos“ argumentus, tiek ir pirmosios instancijos teismo išvadas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo šių ieškovo nurodytų aplinkybių, t.y. neanalizavo apeliacinio skundo 19-23 puslapiuose išdėstytų teisinių argumentų ir įrodymų, dėl jų apskritai nepasisakė,  taip pažeidė šalių CPK 17 str. įtvirtintą procesinio lygiateisiškumo principą ir CPK 14 str., 185 straipsnį.

Šešta, atsakovės atsiliepime į ieškinį ir 2021-05-20 vertinimo akte pateiktoje „papildomų darbų sąmatoje“ dėstomos aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama byla. Bylą nagrinėję teismai (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis) nepatikrino, ar šis įrodymas (vertinimo akte esanti „papildomų darbų sąmata“) turi ryšį su ieškiniu ir priešieškiniu, todėl nepatikrinę įrodymų sąsajumo minėti teisėjai pažeidė CPK 180 straipsnį. Toliau pateikiame teisinius argumentus dėl šio pažeidimo.

Atestuotos architektės N.Š. 2021-04-29 projekte pateikti sprendimai, kuriais yra tik padalinamas ginčo namas į du butus, nepadidinant ginčo turto vertės, nepabloginant būste esamo gerbūvio, iš esmės nekeičiant esamo gyvenamojo namo išplanavimo, negerinant pagrindinio daikto ir jo priklausinių fizinių ir energinių savybių.

Tačiau atsakovė atsiliepime į ieškinį neteisėtai reikalauja 39505 eurais padidinti jai atitenkančio  turto vertę, t. y. reikalaujama vien tik atsakovės patogumus/poreikius atitinkančių itin brangių statybos darbų, kurie niekaip nėra susiję su ginčo šalių turto atidalijimu ir dviejų izoliuotų  butų suformavimu, kaip antai:  šildymo sistemos modernizavimas (inžinerinės sistemos efektyvumo padidinimas), kieme įrengiant itin brangų „šilumos siurblį“, kuris užtikrintų iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaunamos energijos naudojimą; geresnės garso izoliacijos bute įrengimas; praėjimo angos bute platinimas nugriaunant dalį laikančios sienos konstrukcijos; tambūro įrengimas atsakovės svetainėje; antrų lauko laiptų įrengimas į atsakovės terasą; naujos laiptinės įrengimas, kuria atsakovė galėtų patekti iš buto į garažą, nors įėjimas į garažą įrengtas iš kiemo pusės; įvažiavimo į sklypo teritoriją  perteklinis platinimas; antro gręžtinio vandens šulinio ir antro buities nuotekų valymo įrenginio sklype įrengimas ir kt.

Kaip matyti iš „privalomų darbų“ sąrašo, kuris pažodžiui atkartotas tiek atsakovės atsiliepime į ieškinį, tiek ir 2021-05-20 vertinimo akte, atsakovė,  pasinaudodama namo atidalijimu, nesąžiningai ir nepagrįstai siekia ieškovo sąskaita padidinti jai atitenkančio nekilnojamojo turto vertę – modernizuoti, rekonstruoti savo patalpas, atkurti ir pagerinti pastato ir jo inžinerinių sistemų fizines ir energines savybes, kas jokiu būdu nėra nagrinėjamo teisminio ginčo dalykas.

Dėl to konstatuotina, kad teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis priimdami neteisėtą teismo sprendimą ir nutartį, t.y. neteisingai nustatydami turto atidalijimo darbų apimtį ir išlaidų dydį, pažeidė šias procesinės teisės normas: 2021-05-20 vertinimo aktas nebuvo tiesiogiai ištirtas (tuo pažeisti CPK 14 str. 1d. ir 2d., 17 str., 185 str.), nepateikus teisinės  argumentacijos atmesti ieškovo įrodymai – dvi sąmatos,  šios sąmatos tiesiogiai neištirtos bei visapusiškai ir objektyviai neįvertintos (tuo pažeisti CPK 14 str. 1-2 d., 17 str., 185 str., 331 str. 4 d.  3 p),  nepatikrintas įrodymo („privalomų darbų sąmatos“) sąsajumas (pažeistas CPK 180 str.), ir tokie pažeidimai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, nes jie turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, kad dėl teismų sprendimo neteisingai nustatytų pernelyg  didelių  turto atidalijimo kaštų daikto atidalijimas natūra negalimas. O tai reiškia, kad bylą nagrinėjusių  teismų sprendimas ir nutartis yra be motyvų (pažeistas CPK 329 str. 2 d. 4 p.), dėl ko šis pažeidimas pripažintinas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pažeisdami aukščiau nurodytas procesinės teisės normas, bylą nagrinėję teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis  pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją (CPK 176-185 ir 250 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr.51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“). Kasatorius toliau teikia teisinius argumentus, pagrindžiančius, jog bylą nagrinėję teismai (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis) šioje dalyje neatskleidė bylos esmės ir pažeidė kitas procesinės teisės normas.

Pirma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė nutartyje neteisėtai sprendė, kad „ieškovo  siūlomas turto atidalijimo būdas neatitinka teisės aktų reikalavimų“,  t. y. kad atestuotos architektės N.Ščiogolevienės 2021-04-29 projektas pažeidė teisės aktus (žiūr. skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 41 pastraipą).

Tai suponuoja, kad teismas skundžiamos  nutarties sprendimą šioje dalyje grindė neteisiniu ir nelogišku  argumentu, kad atsakovės pateiktą vertinimo aktą parengęs fizinis asmuo D.Kalibatas turi kvalifikaciją teikti vertinimo akte pateiktas išvadas (žiūr. Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 40 pastraipą).  Tačiau teismo sprendimas ieškovo reikalavimo patenkinimo atveju būtų tik viena iš sąlygų, o visi reikalingi projektai būtų rengiami teisės aktų nustatyta tvarka po teismo sprendimo priėmimo, juolab, kad šioje byloje ieškinio dalykas nėra gyvenamojo namo techninio projekto teisėtumo nustatymas.

Antra. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, priimdami nutartyje neteisėtą sprendimą, kad ieškovo projektinis pasiūlymas (atestuotos architektės parengtas turto atidalijimo projektas) pažeidė teisės aktus, tačiau teismo nutartyje jokių konkrečių statybos techninių reglamentų pažeidimų nenurodė, tuo pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą.

Trečia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė be argumentų atmetė įrodymą – atsakovė iš esmės pripažino, kad 2021-04-29 architektės projektas atitinka teisės aktų reikalavimams, nes šio projekto neskundė Lietuvos Respublikos architektų rūmams ir neprašė teismo skirti šio projekto ekspertizę. Atkreiptina, kad pagal Lietuvos Respublikos architektų rūmų įstatymo 3 str. 1 d. 6 p. LR architektų rūmai atlieka eksperto funkcijas architektūros, miestų planavimo ir teritorijų planavimo klausimais.

Ketvirta.  Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė skundžiamoje nutartyje sprendė, kad atsakovė pateikė įrodymą – D.Kalibato ir A.Kvedaro 2021-05-20 vertinimo aktą, kuriuo įrodinėjo, kad ieškovo pateikti projektiniai pasiūlymai yra nepriimtini bei pažeidžia atsakovės teises (žiūr. Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 40 pastraipą). Vadovaujantis logikos dėsniais tai suponuoja, kad taip pasisakydamas teismas pripažino, kad 2021-05-20 vertinimo aktas neįrodo, jog, teismo teigimu,  „ieškovo  siūlomas turto atidalijimo būdas neatitinka teisės aktų reikalavimų“ (žiūr. Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 41 pastraipą).

Taigi, vadovaujantis logikos dėsniais tai suponuoja, kad atestuotos architektės parengtas 2021-04-29  projektinis pasiūlymas, atsižvelgiant į tai, jog jis visiškai atitinka statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 nustatytus reikalavimus, negali pažeisti atsakovės teisių. Vien tai, kad ieškovo pateikti projektiniai pasiūlymai yra nepriimtini atsakovei, nes ji nėra suinteresuota, kad ginčo turtas būtų atidalytas natūra, savaime neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atestuotos architektės 2021-04-29 projektas pažeidė teisės aktus ar atsakovės teises.

Šešta. Kaip jau minėta,  atsakovė su atsiliepimu į ieškinį pateikė 2021-05-20 vertinimo aktą. Akte teigiama, kad jį sudarė asmenys Darius Kalibatas ir Aidas Kvedaras. Tačiau šis vertinimo aktas negali būti laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir negali turėti didesnės įrodomosios galios CPK 197 str. 2 d. prasme.

Pažymėtina tai, kad bylą nagrinėję teismai (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis), spręsdami turto atidalinimo klausimą, vadovavosi  ne teismo eksperto išvada, bet tik vienu rašytiniu įrodymu – privačių asmenų Dariaus Kalibato ir Aido Kvedaro parengtu 2021-05-20 vertinimo aktu,  jį faktiškai laikydami oficialiuoju rašytiniu įrodymu, taip neteisingai išaiškino ir pritaikė  197 str. 2 d.  Tačiau pagal CPK 185 str. 2 d. jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis (CPK 197 str. 2 d.).

Dėl to konstatuotina, kad 2021-05-20 vertinimo aktas laikytinas privačiu rašytiniu įrodymu, kuris negali turėti didesnės įrodomosios reikšmės ir negali absoliučiai paneigti kitų privačių rašytinių įrodymų ar didesnę įrodomąją galią turinčių oficialiųjų rašytinių įrodymų. Netgi priešingai, tai ieškovo pateiktas įrodymas – atestuotos architektės 2021-04-29 projektas/projektinis pasiūlymas, turėdamas didesnę įrodomąją reikšmę, paneigia 2021-05-20 vertinimo akte (kurį, be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pats formaliai pripažino privačiu rašytiniu įrodymu) dėstomus teisiškai nepagrįstus argumentus.

Septinta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė nutartyje tiesiogiai  neištyrė  privataus rašytinio įrodymo – D.Kalibato ir A.Kvedaro 2021-05-20 vertinimo akto, neanalizavo jo argumentų, todėl neteisėtai sprendė, kad vertinimo akto išvados pagrįstos teisės aktų nuostatomis, taip pažeidė CPK 14 str. 1 d., 185 straipsnį, motyvuojamoji teismo nutarties dalis yra be teisės normų, kuriomis turėjo būti vadovautasi priimant  sprendimą dėl pirmiau nurodyto vertinimo akto išvadų,  taip  buvo pažeistas ir 331 str. 4 d. 4 punktas.

Aštunta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė nutartyje neteisėtai sprendė, kad 2021-05-20 vertinimo aktą parengę asmenys turi tinkamą kvalifikaciją (žiūr. skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 40 pastraipą).

Atkreiptina, kad prie minėto vertinimo akto nepridėta jokių dokumentų (aukštojo mokslo baigimo diplomų, kvalifikacijos atestatų kopijų ir kt.) įrodančių aktą rengusių asmenų kvalifikaciją, kaip ir nėra jokių dokumentų, pagrindžiančių, kad šiems asmenims yra suteikta teisė verstis architekto praktika.  Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad 2021-05-20 vertinimo akto autoriai turi teisę atlikti eksperto funkcijas architektūros klausimais, į bylą nepateikti jų kvalifikacijos įrodymai –  kvalifikacijos atestatai, suteikiantys teisę eiti statinio projekto architektūrinės dalies ekspertizės (statinio kategorija: neypatingi statiniai) vadovo pareigas (žiūr. 2021-09-03 apeliacinio skundo 26 p. 11 pastraipą).

LR Architektūros įstatymo 8 str. 1 d. 1 punktas nustato, kad tik atestuoti architektai turi teisę Statybos įstatyme nustatytais atvejais rengti statinio projektus, vadovauti statinio statybos techninės veiklos pagrindinėms sritims. Vadovaujantis LR architektūros įstatymo 4 str. 1 d. 7 punktu  tik atestuoti architektai gali atlikti architektūros ekspertinį vertinimą, tačiau tokia teisė nėra suteikta galimai atestuotiems statybos specialistams D.Kalibatui ir A.Kvedarui.

Devinta. Atidalijimo projektą parengusios atestuotos architektės N.Š. profesinė kvalifikacija yra pripažinta pagal Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymą. Be to Lietuvos Respublikos Architektų rūmai Statybos įstatyme ir Teritorijų planavimo įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka neterminuotam laikui išdavė architektei N.Š.  architekto kvalifikacijos atestatą, kuris pridėtas prie projekto.

Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją. Tikrinant įrodymų reikšmę pirmenybė yra teikiama tiksliems, išsamiems, objektyviems, patikimiems rašytiniams įrodymams. Architektas yra atestuotas teikti projektavimo paslaugas, yra šios srities specialistas, jo projekte pateiktos technologijos, pasirengimo statybai ir statybos darbų organizavimo dalys, pateikti objektyvūs pagrindiniai techniniai rodikliai, prisijungimo sąlygos ir specialieji architektūros reikalavimai.

Vadovaujantis išdėstytu konstatuotina, kad atestuotos architektės sudarytas turto padalinimo projektas, vertinant jo reikšmę, pripažintinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią,  juolab, kad turto atidalijimo projektas yra ypatingas tuo, kad jį parengė ginčo gyvenamojo namo techninį projektą (kuris buvo suderintas su visomis statybą prižiūrinčiomis valstybės institucijomis) 2007 metais parengusi atestuota architektė, turinti specialius įgaliojimus, žinias bei valstybės pasitikėjimą. Kita vertus, 2021-05-20 vertinimo aktas yra nepatikimas, neobjektyvus privatus rašytinis įrodymas, neturintis didesnės įrodomosios galios, nes buvo surašytas ne teismo pavedimu (CPK 212 str.), o atsakovės prašymu.

Dešimta. Ieškovas teismui pateikė  oficialųjį rašytinį įrodymą turintį didesnę įrodomąją galią – Valstybės įmonės „Statybos produkcijos sertifikavimo centras” (toliau – SPSC) 2021-11-04 sprendimą Nr. SP-106/12424 (žiūr. skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 23  pastraipą), kuriuo D.Kalibato ir A.Kvedaro parengtas 2021-05-20 vertinimo aktas pripažintas neleistinu ir nepatikimu rašytiniu dokumentu. Atkreiptina, kad nurodytas vertinimo aktas nėra ir teisės aktų nustatyta tvarka įformintas techninio projekto ekspertizės aktas, kadangi jis neatitinka Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:1999 „Statinio projekto ir statinio ekspertizė“ 34 punkte nustatytų reikalavimų techninio projekto ekspertizės akto sudėčiai.

SPSC 2021-11-04 sprendime konstatavo, kad 1) D.Kalibatas ir A.Kvedaras atlikdami užsakovės –  (atsakovės) Sigitos Jurgelevičienės užduotį nevykdė veiklos, susijusios su statybos techninės veiklos pagrindinėmis sritimis, kurios išvardintos Statybos įstatymo trečiojo skirsnio 12 straipsnyje; 2) D.Kalibato ir A.Kvedaro parengtas ir pasirašytas dokumentas vadinasi „Vertinimo aktas“,  tačiau dokumento pavadinto „Vertinimo aktas“ įforminimo nenumato joks žinomas, veiklą statybos sektoriuje reglamentuojantis teisės aktas; 3) D.Kalibatas ir A.Kvedaras surašydami vertinimo aktą nesivadovavo Statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ IX skyriaus trečiojo skirsnio 77 punktu, kuris  nustato, kad „projekto ekspertizė įforminama ekspertizės aktu <…>“.

Taigi, abu šie asmenys, D.Kalibatas ir A.Kvedaras, neatliko jokios patikimos ir profesionalios 2021-04-29 architektės projekto ekspertizės, o atsakovė, pristatydama šį dokumentą kaip tinkamą eksperto išvadą, klaidina teismą.

Vienuolikta. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė be jokių motyvų atsisakė priimti oficialųjį rašytinį įrodymą turintį didesnę įrodomąją galią – Valstybės įmonės „Statybos produkcijos sertifikavimo centras” 2021-11-04 sprendimą Nr. SP-106/1 (žiūr. skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 24  pastraipą), taip  pažeidė CPK 17 str. nustatytą šalių procesinio lygiateisiškumo principą ir  CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą (žiūr. Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 24 pastraipą).

Svarbu pažymėti ir tai, kad SPSC 2021-11-04 sprendimas pagrindžia aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, nes bylą nagrinėję teismai spręsdami turto atidalinimo klausimą vadovavosi tik vienu rašytiniu įrodymu – 2021-05-20 vertinimo aktu, tačiau jo įrodomąją reikšmę, patikimumą paneigė SPSC 2021-11-04 sprendimas Nr. SP-106/1.

Nepaisant to,  teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė atsisakė priimti įrodymą – SPSC 2021-11-04 sprendimą, tačiau 2021-05-20 vertinimo akto tiesiogiai išsamiai neištyrė ir neanalizavo, nepatikrino, ar šis įrodymas yra leistinas, patikimas,  ar nėra gautas pažeidžiant įstatymą. Taigi, atsisakymas priimti oficialųjį rašytinį įrodymą – SPSC 2021-11-04 sprendimą iš esmės lėmė neteisingą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Dvylikta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė nutartyje visiškai neanalizavo apeliacinio skundo išsamių teisinių argumentų dėl aukščiau nurodyto architektės projekto atitikties teisės aktų reikalavimams (žiūr.  apeliacinio skundo 11 – 23 puslapius), kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui, teismas dėl šių teisinių argumentų nepasisakė bei tiesiogiai išsamiai  neištyrė  įrodymo –  atestuotos architektės parengto ginčo turto 2021-04-29 padalinimo projekto, taigi, neatskleidė bylos esmės, taip pažeidė CPK 14 str., 17 str., 331 straipsnio 4 d. 3 p. ir 4 p.

Yra pagrindas konstatuoti, kad teismui pateiktas atestuotos architektės parengtas 2021-04-29 projektinis pasiūlymas visiškai atitinka statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 120 punkte  (toliau –  Nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka) nustatytus reikalavimus: naujai suformuoti 2 butai gali būti naudojami pagal paskirtį, t. y.  numatyti atskiri įėjimai į šiuos butus, juose numatytos atskiros inžinerinės sistemos (namo viduje), išspręsti automobilių stovėjimo vietų klausimai. Šių teisinių argumentų nepaneigė nei atsakovė, nei bylą nagrinėję teismai.

Trylikta.  Teismo posėdžio metu ieškovas pareiškė, kad jis sutinka, jog teismas sprendimu priteistų ieškovo prašomą butą atsakovei, jam priteistų atsakovės butą bei įpareigotų ieškovą savo lėšomis atlikti visų bendro naudojimo kiemo inžinerinių įrenginių remontą ir priežiūrą.

Keturiolikta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė neteisėtai sprendė, kad ieškovas nepaneigė lygiaverčiais įrodymais 2021-05-20 vertinimo akto išvadų (žiūr. Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 40 pastraipą). Toks teismo argumentas teikia pagrindą išvadai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, neanalizavo apeliacinio skundo pagrindą sudarančių teisinių argumentų ir dėl jų apskritai nepasisakė, ir tokiu būdu pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pažeidė CPK  14 str. 1d. , 17 str., 185 str.

Priešingai, negu teigia teismas,  ieškovas apeliaciniame skunde ištisai nuo 11 iki 23 puslapio išdėstė itin detalius ir išsamius teisinius bei techninio pobūdžio  argumentus  atsikirsdamas į kiekvieną 2021-05-20 vertinimo akto argumentą, tuo paneigdamas tiek atsiliepimo į ieškinį argumentus, tiek ir pirmosios instancijos teismo išvadas.

Penkiolikta.  Nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka nereikalauja, jog ginčo turto atidalinimas būtų „lygiateisis“ ir visiškai atitiktų atsakovės nesąžiningiems reikalavimams.  Pagal nurodytą tvarką ieškovo projektinis pasiūlymas užtikrina, jog visiškai vienas nuo kito atskirti butai galėtų būti naudojami pagal paskirtį, užtikrina, kad būtų numatyti atskiri įėjimai į šiuos butus, užtikrina, kad šių butų viduje  būtų numatytos atskiros inžinerinės sistemos ir  išspręsti automobilių parkavimo klausimai.

Kai gyvenamąjį namą galima atidalyti natūra, o antraeiliams daiktams – kiemo įrenginiams – gręžtiniam vandens šuliniui, buities nuotekų valymo įrenginiui nustatoma naudojimosi tvarka,  toks nuosavybės teisės įgyvendinimas savaime nesudaro kliūčių pagrindiniam daiktui atidalyti. Be to atestuotos architektės 2021-04-29 projektas įrodo, kad ginčo žemės sklype įrengti atsakovei atskirą gręžtinį vandens šulinį ir buities nuotekų valymo įrenginį draudžia galiojantys aplinkosaugos ir higienos klausimus reglamentuojantys teisės aktai.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-05  nutartyje byloje Nr. 3K-3-638/2005 teisėjų kolegija, aiškindama CK 4.80 straipsnio 1 dalį, pabrėžė, kad atidalijant bendraturčiams priklausančias dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės nereiškia, jog tokiu atveju nebelieka jokių bendrojo naudojimo patalpų – lieka bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga. Taipogi ir Nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka neįpareigoja tiekti atsakovei vandens iš atskiro vandens gręžinio. Ieškovas su teismui pateikė įrodymą – architektės projektą, kurio 10 puslapyje nurodytas buitinių nuotekų atskyrimo sprendinys, kurį apsprendžia galiojantys aplinkosaugos  reglamentai ir higienos normos.

Šešiolikta. Bylą nagrinėję teismai (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis) atmetė oficialųjį rašytinį  įrodymą, jo tiesiogiai neištyrė  – 2004-10-20 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus įpareigojimą, kuriuo namo savininkai privalo prijungti namą prie centralizuotų vandentiekio ir nuotekynės tinklų, kai bus pakloti centralizuoti tinklai.

Taigi, 2021-04-29 architektės projekte numatyta, kad kiekvienas suformuotas butas turės atskirą šalto ir karšto vandens tiekimą, elektros energijos tiekimą, patalpų šildymą ir buities nuotekas, ir kad paprastojo remonto būdu gyvenamojo namo viduje bus atskirtas vandens tiekimas, elektros energijos tiekimas ir  patalpų šildymas.

Dėl to konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis), spręsdami ginčo turto atidalijimo klausimą, pažeidė šias procesinės teisės normas: vadovavosi tik vienu privačiu rašytiniu įrodymu – 2021-05-20 vertinimo aktu, jį faktiškai laikydami oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir nepagrįstai suteikdami jam prioritetą prieš kitus įrodymus (pažeista CPK 17 str., 185 str. 2 d., 197 str. 2 d.); nepagrindė, kokios teisės normos ieškovo pateiktame architektės projekte buvo pažeistos (pažeista CPK 331 str. 4 d. 4p.); tiesiogiai neištyrė įrodymų – 2021-04-29 architektės projekto, 2021-05-20 vertinimo akto, 2004-10-20 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos įpareigojimo (pažeistas CPK 14 str. 1-2 d., 17 str.,  185 str.), be jokių motyvų atsisakė priimti oficialųjį rašytinį įrodymą – SPSC 2021-11-04 sprendimą (pažeistas CPK 17 str., 331 str. 4 d. 3 p.), ir tokie pažeidimai turėjo esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, nes jie turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, kad daikto atidalijimas natūra negalimas, o tai reiškia, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs (pažeistas CPK 329 str. 2 d. 4 p.),  dėl ko šis pažeidimas pripažintinas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Pažeisdami aukščiau nurodytas procesinės teisės normas, bylą nagrinėję teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Demagogija (gr. dēmagōgos < dēmos – liaudis + agōgos – vadovas) – tai naudos, pripažinimo ir populiarumo siekimas, grindžiamas apgaule, melagingais pažadais, meilikavimu, sąmoningu faktų iškraipymu, kritikos slopinimu, teisingos informacijos nutylėjimu. Demagogija – labiausiai paplitęs manipuliavimo žmonių sąmone būdas, kuriuo siekiama paslėpti savo veiklos cinizmą, amoralumą, savanaudiškumą ir nusikaltimus. Demagogija būdinga totalitarinėms valstybėms.

Teksto autorius išsakė nuomonę dėl korupcijos ir kritikavo teisminę valdžią, siekdamas, kad būtų  tobulinama teismų veikla, neturėdamas tikslo reikšti nepagarbą teisėjams ir teisingumą vykdančiam teismui.

Šaltiniai:

Teismų sistemos denacifikavimas

https://www.laisvaslaikrastis.lt/teismu-sistemos-denacifikavimas/

Nugalabyta teismų sistema: viskas bus labai bjauru.

https://www.laisvaslaikrastis.lt/nugalabyta-teismu-sistema-viskas-bus-labai-bjauru/

https://www.delfi.lt/news/daily/law/kauno-teisejai-nutare-kovoti-del-atlyginimu-i-teisma-padave-valstybe.d?id=90724553

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1780872/teiseju-tarybos-vadove-be-resursu-idealistiskai-kalbeti-apie-reputacija-ilgai-negalime

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė: „Esu bedantė biurokratė, žurnalistų ir teisininkų neginu!”

https://laisvaslaikrastis.lt/lygiu-galimybiu-kontroliere-a-skardziuviene-esu-bedante-biurokrate-zurnalistu-ir-teisininku-neginu/

Ugnė Kryžiutė

Gitanas Nausėda agituoja Europos Sąjungą taikyti sankcijas už vieno tokio veikėjo A.Navalno „uždarymą“.  Tačiau mon sieur Nausėda nesusizgribo, kad dėl trumpojo jungimo madame Shimon nuo 2020-12-15d.  milijonus Lietuvos piliečių brutalia jėga  laiko uždarytus  60-yje getų (it. ghetto – Venecijos žydų rajono pavadinimas). Palyginę šiuos du faktus matome, kad lietuviškasis autoritarinis režimas vadovaujasi dvigubais standartais žvelgdamas į žmogaus teisių pažeidimus.

Ne paslaptis, kad mūsų gyvulių ūkyje esti daug butaforinių valstybės įstaigų, kurių biurokratai tik imituoja  veiklą ir mokesčių mokėtojų pinigus į kišenę kraunasi.  Panaši į tokią yra Lietuvos Respublikos Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga. Jos paskirtis – skleisti propagandą ir vizginti  uodegą Europos Sąjungos biurokratams, esą autoritarinis Lietuvos režimas nėra jau toks fašistinis ir su žmogaus teisėmis čia tvarkomasi kietai.  Štai, pasižiūrėkime, ko vertas Lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės  veiklos principas  „moja chata z kraja“ (vert. iš lenkų k. – ne mano kiaulės ne mano pupos).

Žmogaus teisių aktyvistas Zigmantas Šegžda padavė skundą Lygių galimybių kontrolierei nustatęs, kad Teisingumo ministerijai pavaldi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – VGTPT) jį diskriminavo ne tik dėl socialinės padėties, bet ir dėl grupinės (profesinės) priklausomybės.  Paaiškinu, kad aktyvistui reikalinga advokato pagalba, kadangi, pasak žiniasklaidos,  nuo 2014-ųjų tuometinė Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Sigita Jurgelevičienė, pasitelkusi Lietuvos apeliacinio teismo pirmininką Algimantą Valantiną,  per teismus įnirtingai siekia atimti iš aktyvisto gyvenamąjį namą.

Taigi, VGTPT direktorė Živilė Poželienė, jos pavaldiniai Lina Klimavičienė, Sandra Šmulaitė, Irmantas Skauranskas ir Ofelija Gontarskytė sprendimais atsisakė suteikti piliečiui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl to, kad jis yra žurnalistas ir teisininkas. 2020-12-08 VGTPT sprendime minėta zonderkomanda šiam piliečiui be užuolankų pareiškė: „Akcentuotina, jog pareiškėjas yra žurnalistas ir teisininkas. Šiuo pagrindu  komisijai įvertinus šių aplinkybių visumą, atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.“

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė 2020-12-31 sprendimu Nr.(19)SN-173)SP-98   nutarė,  kad šiuo pareiškimu VGTPT nediskriminavo Z.Šegždos.  Dar vienas apgailėtinas faktas. Rašydama šį sprendimą Agneta Skardžiuvienė padarė apmaudžią klaidą – nurodė, kad  dokumento data yra  2019-12-31. Panašu, kad 2020 metais Agneta su visa savo pompastiškai skambančia  pareigybe  nebuvo atvykusi į darbovietę, tad tebegyvena 2019-aisiais.

Lygių galimybių kontrolieriaus sprendime Agneta cituoja įstatymą, kad socialinė padėtis yra fizinio asmens įgytas išsilavinimas, kvalifikacija,  turima nuosavybė ir gaunamos pajamos. Iš šio apibrėžimo matyti, kad žmogaus teisių aktyvistas yra diskriminuojamas dėl profesijos, kadangi jam atsisakyta teikti valstybės apmokamą teisinę pagalbą  todėl, kad jis yra žurnalistas ir teisininkas.

Tačiau Agneta Skardžiuvienė suka uodegą ir sprendime nurodo, kad „nagrinėjamu atveju akivaizdus ne diskriminacijos, o įstatymo taikymo Pareiškėjo atžvilgi, klausimas (Agnetos klaidos paliktos neištaisytos, – aut. past.). Įvertinti, ar šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba tinkamai pritaikė įstatymą, yra teismo kompetencija.“ Deja, Lygių galimybių kontrolierė sprendime nepagrindė, kodėl jai yra akivaizdu, jog diskriminacijos nėra.

Teigdama, kad diskriminacijos tyrimas nėra  Lygių galimybių kontrolierės kompetencija,  Agneta Skardžiuvienė, matyt, norėtų viešai pareikšti: „Esu nei šis, nei tas. Nei velnias nei gegutė. Tuščia vieta?  Oplia! Kažkas nudaigojo mano tapatybę…  Turiu vilčių, kad esu iš prigimties pasyvi bedantė biurokratė!“

Pabandykime įsivaizduoti, kaip Agnetos Skardžiuvienės užmerktose akyse nušvinta (pasivaidena) vizija, vaizdas (aki-vaizdu), kad Živilės Poželienės VGTPT chebra nediskriminavo žmogaus, pareikšdama: „esi žurnalistas ir teisininkas, todėl tau valstybė paslaugų neteiks.“

Tačiau 2020-12-31 sprendime Lygių galimybių kontrolierė, pasikinkiusi  išmonę,  iki paskutinio atodūsio gina Živilę Poželienę nuo gresiančios atsakomybės: „ Kvalifikacija yra vienas iš kriterijų, apibūdinančių socialinės padėties pagrindą, tačiau jis nebuvo vienintelis ir pagrindinis, sprendžiant antrinės teisinės pagalbos paslaugų (ne)suteikimo klausimą.  Akivaizdu, kad eliminavus pagrindinį antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo elementą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba  nevertintų Pareiškėjo kvalifikacijos.“

Ar matote, kaip klastingai kuriama teisingumo iliuzija, žongliruojant tariamąja nuosaka – „nevertintų“? Kita vertus, Agneta Skardžiuvienė pastaraisiais teiginiais nejučia  pripažino, kad diskriminacija buvo vykdoma ne tik dėl žmogaus grupinės priklausomybės – profesijos (kvalifikacija  esą  nėra „vienintelis ir pagrindinis“ kriterijus),  bet ir dėl jo turimos nuosavybės bei pajamų.

Grįžkime prie apibrėžimo, kad socialinė padėtis  yra fizinio asmens įgytas išsilavinimas, kvalifikacija, turima nuosavybė ir gaunamos pajamos. Pagal Agnetą išeitų, kad žmogaus teisių aktyvisto kvalifikaciją (žurnalistas ir teisininkas), kuri esą nėra pagrindinis diskriminacijos elementas,  reikia eliminuoti (pašalinti, ignoruoti).

Taigi, Agneta sprendime sąmoningai pašalina (atsisako įvertinti)  aktyvisto išsilavinimo kriterijų (elementą) tam, kad išvengtų pareigos teisingai  įvertinti diskriminacinius Živilės Poželienės veiksmus: „eliminavus pagrindinį elementą, nereikės vertinti piliečio kvalifikacijos.“  Kitaip tariant,  iš piliečio skundo savavališkai pašalinus esminius teiginius („esi žurnalistas ir teisininkas“) išnyksta pagrindas apkaltinti Živilę Poželienę diskriminavus pilietį.

Atskleidus teiginio „eliminavus pagrindinį diskriminacijos elementą“ esmę, galima vertinti, kad 2020-12-31 sprendimu  Lygių galimybių kontrolierė A.Skardžiuvienė sąmoningai siekė diskriminuoti, suprato,  kad diskriminuoja pilietį dėl jo socialinės padėties ir norėjo tai daryti.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto.  Kontrolierius skiriamas Seimo penkerių metų kadencijai ir yra Seimui atskaitingas valstybės pareigūnas, kurio pareiga – draudimo diskriminuoti dėl asmens lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos priežiūra.

Autorės nuomone, Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos  direktorė Živilė Poželienė besąlygiškai kapituliavo Cosa Nostrai  bei pateko į Sigitos Jurgelevičienės  brangiai apmokamų advokatų (advokatai Valdemaras Bužinskas (buvęs KGB tardytojas), Ingrida Krolienė, Viktorija Čivilytė, Aivaras Alimas) sąrašą.

Živilė Poželienė iš VGTPT: „Nekenčiu juristų ir žurnalistų! Valstybė garantuoja – dvėskite iš bado!”

https://laisvaslaikrastis.lt/zivile-pozeliene-is-vgtptnekenciu-juristu-ir-zurnalistu-valstybe-garantuoja-dveskite-is-bado/

Ugnė Kryžiutė

„Esi žurnalistas ir teisininkas.  Šiuo pagrindu valstybė atsisako tau teikti pagalbą! “ – per patį pandemijos pragarą lyg kruvinu kirviu nukirto valstybės tarnautoja  Živilė Poželienė-Danilčikaitė.   Paskelbtas „mirties nuosprendis“ žurnalistams ir teisininkams.  Jei taip ir toliau, raudonųjų nacių totalitarinis režimas ant nosies: laukia tolesni šiurkštūs konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimai,  komendanto valanda, karo policijos patruliavimas, nusikaltimai žmoniškumui,  koncentracijos  stovyklos, dujų kameros ir rūkstančių  krematoriumų gausa…  Bet anot madame Shimon, „apribojimai nemalonūs gali būti, sujaukiantys žmonių planus, bet tai nėra baisu.“

Ne visi žmonės išmano teisės aktus, ne visi moka lietuvių kalbą  ir  ne visi išgali pasisamdyti advokatą.  Mūsuose yra tokia valstybės įstaiga VGTPT arba Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – tarnyba).   Jos paskirtis – teikti piliečiams nemokamą teisinę pagalbą.  Teikdama advokato pagalbą tarnyba mažina diskriminaciją dėl tautybės (kalbos), profesijos (ne visi išmano teisę) ar turtinės padėties, įgyvendina piliečių teisę ginti savo teises ir interesus teisme. Bet VGTPT direktorė  Živilė Poželienė supranta ir daro viską atvirkščiai.

Darant lygių galimybių pažeidimus ar diskriminuojant, kai kam gleivinė maloniai sudrėksta.  Juk tenkinti aistrą iškreiptu  būdu įstatymai nedraudžia. Supraskite piliečiai, kad masiniai prigimtinių žmogaus teisių pažeidimai ir diskriminavimas įvedus karantiną – kiekvieno raudonojo nacio žydroji svajonė.  Dabar pažvelkime tikrovei į akis.

2020-10-28 d. žmogaus teisių aktyvistas Zigmantas Šegžda padavė prašymą Živilės Poželienės tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.  2020-11-17 d. Poželienė priėmė  sprendimą – raštiškai atsisakė  suteikti aktyvistui teisinę pagalbą.  Sprendimą pasirašiusi Poželienės pavaldinė Lina Klimavičienė motyvavo tuo, kad aktyvistas nepakluso tarnybos reikalavimui  „sumokėti teisinės pagalbos išlaidas“ – 670 Eur.  Didžiausią Živilės įtūžį sukėlė tai, kad kažkoks žlobas (jidiš k. „schlub“ – kvailys) Z.Šegžda  išdrįso „ginčyti šių išlaidų pagrįstumą.“

Poželienė  nejuokais įsiuto, kad žmogaus teisių aktyvistas skunde apkaltino ją  pažeidus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio  7 dalies 11 punktą ir 14 straipsnio  11 dalį. Ir pilietis yra 100 procentų teisus, nes nė vienos aktyvisto bylos nagrinėjimas faktiški nėra pasibaigęs, šios bylos nagrinėjamos toliau įvairiose teismų instancijose, teismai nepriteisė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš pralaimėjusios šalies. Kol nepaaiškėjo priteistas teisinės pagalbos išlaidų dydis bylą pralaimėjusiai šaliai,  tarnyba neturi pagrindo skaičiuoti išlaidų dydį ir reikalauti grąžinti pinigus.

2020-11-20 d.  Z.Šegžda padavė skundą  teisingumo ministrui Elvinui Jankevičiui.  Pilietis skunde nurodė, kad Vyriausybė karantino metu nusprendė sustabdyti išieškojimą iš skolininkų darbo užmokesčio vykdomosiose bylose. Bet Živilė Poželienė ir Lina Klimavičienė, neatsižvelgdamos į tai, kad dėl karantino pablogėjo žmogaus turtinė padėtis, elgiasi  nesąžiningai ir nežmoniškai – užuot pagal teisės analogiją atidėjusios  mokėjimus (jei tokia prievolė būtų teisėta), elgiasi priešingai,  toliau siekia apiplėšti žmogaus šeimą – prievartauja  sumokėti 690 eurų.

Atsakyme į piliečio skundą Teisingumo ministerijos teisinės apsaugos grupės vadovė Natalija Žilinskienė akivaizdžiai apgynė Poželienės chebrą (hebrajų k. „chevra“ – kompanija) ir arogantiškai  pareiškė, kad „teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama.“  „Teisinis reguliavimas nenumato, kad asmuo gali nemokėti šių išlaidų, jeigu jis yra apskundęs sprendimą byloje, kurioje jam buvo suteikta teisinė pagalba,“ –  akis užmerkusi toliau merdi teisinės grupės vadovė. Natalijos Žilinskienės 4 puslapių apimties košerinė „paraša“  (hebrajų k. – „komentaras“) buvo apvainikuota visišku  nusišnekėjimu, esą  „tarnybos raštai dėl teisinės pagalbos išlaidų valstybei apmokėjimo Z.Šegždai buvo siųsti laikotarpiu, kai karantinas … nebuvo paskelbtas.“

2020-11-24 d. pareiškimu Poželienės tarnybai  žmogaus teisių aktyvistas pareikalavo papildomai įvertinti individualią situaciją ir teisinės pagalbos nesuteikimo neigiamus padarinius.  Paaiškinu, kad advokatas tikrai praverstų, kadangi nuo 2017-ųjų buvusi Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Sigita Jurgelevičienė teismuose įnirtingai siekia atimti iš aktyvisto gyvenamąjį namą.

VGTPT „chevros“ reakcija buvo drakoniška.  Atvirai pademonstruotas vergiškas nuolankumas S.Jurgelevičienės advokatams Viktorijai Čivilytei, Aivarui Alimui  ir Ingridai Krolienei. Advokato atėmimas iš žmogaus teisių gynėjo yra paskutinė priemonė.  Kad rankos buvo suteptos, matyti iš  VGTPT 2020-12-08 sprendimo  retorikos. Skandalingą dokumentą pasirašė direktorės Ž.Poželienės sudaryta margaspalvė komisija: jos patarėja Sandra Šmulaitė, skyriaus vedėjas Irmantas Skauranskas ir Kauno skyriaus specialistė Ofelija Gontarskytė.

VGTPT sprendime ši trijulė valstybės vardu tiesmukiškai pareiškė: „Akcentuotina, jog pareiškėjas yra žurnalistas ir teisininkas. Šiuo pagrindu  komisijai įvertinus šių aplinkybių visumą, atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.“ (sakinyje padaryta loginė klaida  palikta neištaisyta, – aut.past.). Vertinant minėtus tarnybos sprendimus, matyti, kad valstybės tarnybos tarnautojai diskriminavo žmogaus teisių aktyvistą ne tik dėl socialinės padėties, bet ir dėl grupinės (profesinės) priklausomybės.

Pagal Živilės logiką išeitų, jog VGTPT garantuoja, kad nėra jokių garantijų,  kad valstybės garantuojama pagalba piliečiams bus teikiama.  Dar daugiau. Iš Živilės neadekvačių  judesių  galima susidaryti įspūdį, kad ji dirbdama iš namų ten svaiginasi ar kitaip smaginasi.  Priešingu atveju, reikia būti itin atitrūkusiam nuo tikrovės. Nes „mirties nuosprendžio“  paskelbimas žurnalistams ir teisininkams – tai diagnozė.  Kaip tūlas prokuroras pasakytų: „Živilė Poželienė nesuvokia savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti!“ Bet noriu nuraminti.  Živile, tu ne viena tokia.

Tavo „chevra“  priimdama 2020-12-08  d. sprendimą pažeidė LR teisingumo ministro 2020-07-16  įsakymu Nr. 1R-220 patvirtinto sprendimų tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatas. Aprašas nustato, kad individuali piliečio situacija vertinama pagal šiuos kriterijus: jo turtinę padėtį galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti teisme ir bylos esmę. Tačiau tavo, Živile, „chevra“  aktyvisto turtinės padėties vertinimo apskritai neatliko. Taip ir liko neaišku,  ar žmogaus turtinė padėtis yra sunki ar labai gera.

Vietoje to, Poželienės juristai dokumente piktdžiugiškai krizena, esą Z.Šegždos  gaunamos pajamos „užtikrina finansinį stabilumą“.  Atsakant į  šiuos kliedesius, belieka tik pasitelkti  liaudies išmintį: „Teisingas, kaip žydo bezmėnas.“

Pandemijos karštinė krečia valstybę, 60 000 verslų dėl įvestų ribojimų merdi ant finansinio žlugimo ribos, valstybėje užfiksuotas didžiausias nedarbo šuolis tarp Europos Sąjungos valstybių,  policijos ir kariuomenės  blokpostais  uždaromi VISI miestai ir rajonai, minios valstybės biurokratų pagal komandą nekiša nosies į lauką – dirba iš namų… Todėl tik totalus lunatikas ar nužmogėjęs  biurokratas- valdžiažmogis  gali turėti įžūlumo tvirtinti, kad „finansinis stabilumas užtikrintas“ .

Z.Šegžda pateikė tarnybai Apraše nurodytas išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, kurie apsunkina  jo turtinę padėtį. Margaspalvė „chevra“, gi, savo dokumente pažėrė paistalų krūvelę (normalaus juristo akimis), esą „piniginio išlaikymo vaikui teikimas nėra Z.Šegždos turtinę padėtį sunkinanti aplinkybė, bet yra jo pareiga ir … šios pareigos užtikrinimo priemonė“.

Noriu paneigti šiuos paistalus.  Kalbant teisine kalba, šiuo atveju finansinė prievolė  išlaikyti  vaiką periodinėmis išmokomis nėra „pareiga“ ar „priemonė“,  bet yra priverstinis išieškojimas iš darbo užmokesčio pagal antstolio patvarkymą.   Priverstinis išieškojimas itin apsunkina žmogaus finansines galimybes samdyti advokatą. Tuo tarpu „chevra“ nepateikė jokių argumentų, nuorodų į teisės aktus, paskaičiavimų ir įrodymų, kad vaiko išlaikymo teikimas neapsunkina (ar daro neįmanoma) piliečio galimybės mokėti tarnybos nustatytą ginčijamą skolą valstybei.

Vertinant Aprašo kriterijų – galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, privaloma atsižvelgti tik į pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo išsilavinimą ir profesiją. Tarnybos reikalavimu aktyvistas Z.Šegžda pateikė aukštojo mokslo diplomą su nurodyta ekonomisto specialybe.  Aktyvisto ieškinį, patikslintą ieškinį ir apeliacinį skundą  civilinėje byloje surašė tarnybos paskirti advokatai. Tai įrodo, kad pilietis neturi galimybės veiksmingai savarankiškai sau atstovauti. Bet „chevra“ nusprendė atvirkščiai.

Poželienės juristai sprendime negebėjo teisiškai pagrįsti, kuo remiantis vertinti tokie kriterijai, kaip  bylos sudėtingumas pagal ginčo dalyką ir pobūdį (lyginant su  etalonine byla, kurios sudėtingumo koeficientas yra 1), bylos apimtis ir galimi neigiami padariniai pasibaigus bylos nagrinėjimui. Poželienės kišeniniai  juristai dokumente tiesiog pučia miglą į akis, rašo tai, kas užėjo ant seilės. Esą „byla nepasižymi sudėtingumu“.  Neva teisinių paslaugų nesuteikimas piliečiui nesukeltų  neigiamų padarinių.  Esą „teisinės pasekmės nepasunkins pareiškėjo  turtinės padėties“.

Ką gi, pagaliau išlindo yla iš maišo. Cosa Nostra sveikina Živilę Poželienę Danilčikaitę su tuo, kad jos teisinė sąmonė pasiekė nulinę padalą! Kišeninis VGTPT kolektyvas sėkmingai įvykdė užduotį.  Dabar laukia amžinos meilės aistra  su ką tik prisiekusia teisingumo ministre Ewelina Dobrowolska. „Valstybė garantuoja…“  Tad laukite tęsinio.  Ir atminkite madame Shimon: „apribojimai nemalonūs gali būti, sujaukiantys žmonių  planus, bet tai nėra baisu…“

Šiame satyriniame kūrinyje autorė kritikavo valstybės tarnautojus dėl diskriminavimo, pareigų neatlikimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.