Nugalabyta teismų sistema: viskas bus labai bjauru.

https://www.laisvaslaikrastis.lt/nugalabyta-teismu-sistema-viskas-bus-labai-bjauru/

Anot nacistų šalininko Klauso Švabo, „pandemija yra reta ir trapi proga permąstyti, įsivaizduoti ir iš naujo perkurti mūsų pasaulį“. Tai dar nesibaigė, bet langas jau užsidaro, o mūsų pasaulis dar nėra „permąstytas“ ir „perkrautas“, bent jau ne negrįžtamai, kol kas ne. Akivaizdu, kad globalistai nepakankamai įvertino galimą pasipriešinimą Didžiajam perkrovimui ir laiką, kurio prireiks tam pasipriešinimui užgniaužti. Imituojama „pasaulinė sveikatos krizė“, kaip bebūtų, baigėsi. Tai reiškia, kad globalistai susimovė.

Nežinau, kas nutiks. Bet mes pavojingai artėjame prie taško, kai nacistų užvaldytas Seimas paskirs teisėją Algimantą Valantiną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku. Jei taip atsitiks, viskas bus labai bjauru.  Tai bus ženklas, kad per likusius 2 metus neokomunistai  turės tapti visiškais fašistais, nes norės užbaigti tai, ką pradėjo.

Jau niekam nėra jokia paslaptis, kad teisėjos Loretos Braždienės pirmininkavimas Vilniaus apygardos teisme palieka beviltišką įspūdį. Ryškėja katastrofiškas vaizdas, kad trijų pakopų teismų sistema pabrėžtinai atsisako saugoti ir ginti prigimtinę teisę į privačią nuosavybę. Nepaisant to, kad pagal LR Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintą principą žmogaus teisės ir laisvės, tarp jų ir teisė į privačią nuosavybę, yra prigimtinės. Todėl turto konfiskacijų niekada negalima pateisinti. Bet totalitarinės valdžios vadovaujamos valstybės konfiskacijos kelia grėsmę žmogaus teisėms, taip pat teisinės valstybės legitimumo sąlygoms.

Manote, kad tokie teisėjai, kaip  Loreta Braždienė,  Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė,   Erlandas Stanislovaitis,  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Dalia Vasarienė, Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis,  Egidija Tamošiūnienė, Artūras Driukas, Jūratė Varanauskaitė   kada nors viešai pripažins visą žalą, kurią jie padarė man, visuomenei, žmonėms ir jų šeimoms, o juo labiau atsiprašys už visą tą prievartą, smurtą, pažeminimą ir didelės vertės gyvenamojo namo „konfiskaciją“?

Na, jie to nepadarys. Jie ketina suktis, dviprasmiškai aiškinti, teisintis, racionalizuoti, ko tik prireiks, kad įtikintų save ir savo auditoriją, jog, prasidėjus teisėjų korupcijos bylai, viskas buvo „permąstyta“ ir „perkrauta“, nes, štai, žiūrėkite, net Teisėjų tarybos sudėtis buvo atnaujinta.

Toliau pateikiami įrodymai ir vertinimai. Tai – Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-08-05 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-597-1130/2021 ir Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22 nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-2855-653/2021 teisinė analizė, išvados ir kritika. Verta įsidėmėti, kad šiuos teismų sprendimus priėmė teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė ir Erlandas Stanislovaitis.  Kaip žinia, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Dalia Vasarienė (nuotr. viršuje – teisėja Dalia Vasarienė išrinkta Europos teismų tarybų tinklo Prezidente), Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis,  Egidija Tamošiūnienė, Artūras Driukas ir Jūratė Varanauskaitė,  2 kartus atsisakydami priimti mano kasacinį skundą, sąmoningai užkirto galimybę patikrinti minėtų teismų sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą

Turiu pagrindą manyti, kad mano bylą nagrinėjusių teismų motyvuojamoji teismo sprendimo ir nutarties dalys – be teisinių argumentų, teismai pakankamai netyrė ir neįvertino šios bylos esminių  įrodymų, be argumentų atmetė esminius bylos įrodymus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT)  2016-11-04  nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016 suformavo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, pagal kurią būtina atsižvelgti į Civilinio kodekso (CK) 4.80 straipsnio 2 dalies tikslą; atidalijimo būdo priteisiant kompensaciją pinigais taikymo išimtinumą lemia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas bei CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko teisių apsaugos garantijos, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, todėl, taikant šį atidalijimo būdą, būtina užtikrinti bendraturčių kaip turto savininkų interesus.

Kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad piniginės kompensacijos už gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalį priteisimas bendraturčiui be jo sutikimo vertintinas kaip neteisingas CK 4.80 straipsnio 2 dalies taikymas, pažeidžiantis asmens nuosavybės teisę (žiūr. LAT 2003-09-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005-11-04 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005). Taigi tais atvejais, kai šalims vykdant bendradarbiavimo pareigą galima rasti racionalaus atidalijimo natūra variantą, ieškinys, kuriuo siūloma vienam iš bendraturčių be jo sutikimo skirti kompensaciją pinigais, turi būti atmetamas (žiūr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-09 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009).

Taigi, teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė priimdami neteisėtą teismo sprendimą, kad yra pagrindas taikyti atidalijimą išmokant ieškovui kompensaciją pinigais be jo sutikimo ir priteisti atsakovei ieškovui priklausančią turto dalį, kadangi: 1) ieškovo siūlomas turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas pagal architektės 2021-04-29  projektinius pasiūlymus yra negalimas ir 2) šalis sieja itin konfliktiški santykiai, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

 Teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, spręsdami, kuriai šaliai konkrečiai priteisti daiktą natūra, individualiai nesprendė klausimo, ar ieškovo interesas naudotis daiktu yra esminis, neištyrė ir neįvertino ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu. Šie teisėjai nepagrįstai šiame ginče laikė, kad atidalijamo savininko  (ieškovo) interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus, be jokių argumentų atmesdami esminį įrodymą, kad ginčo gyvenamasis namas yra vienintelis ieškovo gyvenamasis būstas.

Pažymėtina tai, kad teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė nutartyje be jokių argumentų atmetė oficialųjį rašytinį įrodymą (pažeistas Civilinio proceso kodekso (CPK) 17 str. įtvirtintas procesinio lygiateisiškumo principas ir CPK 331 str. 4 d. 3 p.)  – Vilniaus apygardos teismo 2018-03-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-528-430/2018, kuri ieškovo interesą naudotis bendrąja daline nuosavybe įvertino kaip labai svarbų. Pastarąja prejudicinę galią turinčia nutartimi Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad ieškovas, namų valdoje jau gyvenant atsakovei, investavo savo asmenines lėšas 4632 EUR į šalių bendro turto pagerinimą, taip ženkliai padidino ginčo šalių bendro turto vertę.  Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra suinteresuotas gyventi ginčo name,  nes jis padidino ginčo turto vertę, ir į tai, kad ginčo gyvenamasis namas yra vienintelis ieškovo gyvenamasis būstas, konstatuotina, kad teismas, priimdamas neteisėtą sprendimą priteisti atsakovei ieškovui priklausančią turto dalį, dėl ko ieškovas liko be jokio gyvenamojo būsto, nesivadovavo  teisingumo, sąžiningumo ir  protingumo principais (pažeista CPK 3 str. 1d.).

Teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė priimdami neteisėtą nutartį nesiaiškino nei galimybės atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra, nei galimybės nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką. Tačiau atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais yra subsidiarus, pagalbinis, išimtinis atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Teismų praktikoje laikoma, kad atidalijimo kompensuojant pinigais subsidiarumo nepaisymas reiškia esminį savininko teisių pažeidimą (žiūr. LAT 2011-05-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Taigi išimtinis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sumokant kompensaciją būdas pasirinktas neteisėtai ir nemotyvuotai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-02-09 civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009 yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, teismas turi pasirinkti atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį.  Kartu kasacinis teismas suformavo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, pagal kurią tuo atveju, kai bendraturčio dalis nuosavybėje su kitais bendraturčiais yra lygi ir yra galimybė tą dalį išskirti natūra, išimtinio atidalijimo būdo (kompensacijos pinigais) taikymas laikytinas savininko teisių pažeidimu (žiūr. LAT 2011-05-24  nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).

Šiuo atveju ieškovo realioji nuosavybės dalis nuosavybėje su atsakove yra lygi, be to ieškovo nuosavybės dalis nuosavybėje (ši dalis byloje teismo ekspertizės akte įvertinta 103 tūkst. EUR suma) yra itin didelė  ir būtų galima ją racionaliai atidalyti, todėl ieškovo teisė į jam natūra priklausančią dalytino turto dalį neturėtų būti paneigta, sumokant byloje nustatytą piniginę kompensaciją. Teismas, nustatydamas ginčo turto vertę, vadovavosi 2018 m. gegužės 17 d. nutarties pagrindu atliktos teismo ekspertizės aktu bei nustatė, kad ginčo turto vertė yra 206 000 Eur, atitinkamai kiekvienai iš šalių tenkančios turto dalies vertė – 103 000 Eur.

Dėl to konstatuotina, kad teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė teismo nutartyje priimdami sprendimą, kad yra pagrindas taikyti atidalijimą išmokant ieškovui kompensaciją be jo sutikimo,  pažeidė Civilinio Kodekso (CK) 1.2 str. 1 d. (nuosavybės neliečiamumo principas), CK 4.80 str. 2 d., CK 4.93 str. 2 d. 1 p., pažeidė LR Konstitucijos 23 straipsnį, neatsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus dėl prioritetinio bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo – atidalijimo natūra – taikymo, tinkamai nemotyvavo ir nepagrindė teisiniais argumentais, nenurodė įstatymų, kuriais teismas vadovavosi darydamas pirmiau nurodytą išvadą. O tai reiškia, kad  teismo sprendimas yra be išsamių motyvų. Tuo būdu teismas pažeidė  CPK 331 str. 4 d. 4 punktą

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (LAT 2018-11-06  nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018).

Dėl apeliacinės instancijos teismo (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė) nurodytų aplinkybių, kad sklypo kieme esantys pagrindinio daikto priklausiniai – gręžtinis vandens šulinys bei buitinių nuotekų valymo įrenginys „lieka bendrai naudotis (…) taigi, apeliantas nepagrindė teiginio, kad pagal jo pateiktus projektus suformuojami visiškai izoliuoti butai“,  ieškovas pateikė išsamius teisinius argumentus apeliacinio skundo skyriuje „Dėl pagrindinio daikto ir jo priklausinių skirtingo teisinio režimo nustatymo“. Apeliacinės  instancijos teismas dėl apeliacinio skundo 8-11 puslapiuose pateiktų  teisinių argumentų motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje iš viso nepasisakė,  taip pažeidė CPK 17 str. (procesinis lygiateisiškumas) ir 331 str. 4 d. 4 punktą.

Taigi, teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė ne tik neanalizavo ir nesvarstė, ar ginčo namo atidalijimas butais padarys neproporcingą žalą dviejų naujai suformuotų butų paskirčiai (kaip tai numatyta CK 4.80 str. 2 d.), bet ir neišnagrinėjo, ar naujai suformuoti du butai yra pagrindiniai daiktai ir turi tokią pačią paskirtį – jie yra pritaikyti gyventi.

teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė atmetė oficialųjį rašytinį įrodymą – Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1655-910/2020.

Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatinėjimo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (LAT 2012-12-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012). Vadovaujantis CPK 182 str. 2 punkte įtvirtinta teisės norma, tarp tų pačių šalių kilusiuose ginčuose teismo jau išaiškintų faktų turinys kaip bylos faktinė aplinkybė iš naujo neįrodinėjamas.

Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju Vilniaus apygardos teismo 2020-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1655-910/2020 turi prejudicinę galią – yra įsiteisėjusi, byloje dalyvavo tie patys asmenys, joje buvo sprendžiamas to paties ginčo turto atidalijimo klausimas. Vilniaus apygardos teismas 2020-10-23 nutartimi, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustatė nagrinėjamos bylos faktinę aplinkybę, kad „subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, tokios kaip bendraturčių tarpusavio santykiai, yra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl galimybės atidalyti bendraturčius iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra, tačiau jos negali būti pernelyg sureikšmintos, suteikiant pirmenybę atidalijimui išmokant bendraturčiui kompensaciją pinigais, nepaisant realios galimybės atidalyti bendrosios nuosavybės teise valdomą turtą natūra“.

Teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė teismo nutartyje be jokių argumentų atmesdami oficialųjį rašytinį įrodymą – jau minėtą Vilniaus apygardos teismo 2020-10-23 nutartį (tuo pažeistas CPK 331 str. 4 d. 3 punktas), tiesiogiai šio įrodymo neištyrę ir dėl jo visiškai  nepasisakę (tuo pažeista CPK 14 str. 1 dalis),  neteisėtai sprendė, kad šalis siejantys konfliktiški santykiai yra pagrindas taikyti atidalijimą išmokant ieškovui kompensaciją be jo sutikimo ir priteisti atsakovei ieškovui priklausančią turto dalį.

Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjas Erlandas Stanislovaitis,  priimdamas neteisėtą teismo sprendimą, kad atidalijimas natūra nėra priimtinas bendrosios dalinės šalių nuosavybės nutraukimo būdas, kadangi, faktiškai (natūra) atidalijus nekilnojamąjį turtą: 1) nekilnojamajam turtui būtų padaryta neproporcinga žala, nekilnojamojo turto vertė žymiai sumažėtų ir tokiu atveju nukentėtų tiek ieškovo, tiek atsakovės turtiniai interesai, 2) atidalytų ginčo turto dalių realizavimas ateityje būtų labai apsunkintas, 3) šalys patirtų papildomas išlaidas, susijusias su atidalijimu natūra, 4) būtų sudarytos teisinės prielaidos tolesniems šalių tarpusavio konfliktams kilti bei tolesniam šalių bylinėjimuisi. Esant nurodytoms 4 aplinkybėms (…) taikytinas atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais.

 Teisėjas Erlandas Stanislovaitis priimdamas neteisėtą sprendimą, kad „taikytinas atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais“, vadovavosi neteisiniais argumentais,  t. y. vadovavosi „esant 4 aplinkybėms“, tačiau neatsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus dėl prioritetinio bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo – atidalijimo natūra – taikymo, tinkamai nemotyvavo ir nepagrindė teisiniais argumentais, nenurodė įstatymų, kuriais teismas turėjo vadovautis darydamas pirmiau nurodytą išvadą. O tai reiškia, kad  teismo sprendimas yra be motyvų. Tuo būdu teisėjas Erlandas Stanislovaitis pažeidė  CPK 270 str. 4 d. įtvirtintą teisės normą.

 Teisėjas Erlandas Stanislovaitis teismo sprendime neteisėtai spręsdamas, jog natūra atidalijus nekilnojamąjį turtą jo vertė žymiai sumažėtų, tuo būdu „nekilnojamajam turtui būtų padaryta neproporcinga žala“,  pažeidė CK 4.80 straipsnio 2 dalį.

Taigi, bylą nagrinėję teismai neanalizavo ir neišnagrinėjo, ar ginčo namo atidalijimas butais padarys neproporcingą žalą šių butų tikslinei paskirčiai, kai jų paskirtis yra žmonių gyvenimas juose.  Teisėjas Erlandas Stanislovaitis, pasisakydamas, kad šalys patirtų papildomas išlaidas, susijusias su nekilnojamojo turto atidalijimu natūra, pripažino, kad ginčo turtas yra dalus daiktas. Namo dalumo butais nepaneigė ir atsakovė.

Iš tikrųjų, CK 4.80 str. 2 d. įtvirtinta norma nustato, jog pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Sprendžiant dėl galimybės padalyti daiktą natūra, būtina atsižvelgti į CK 4.6 straipsnio normas, apibrėžiančias daliuosius ir nedaliuosius daiktus. Pagal šio straipsnio 1 dalį daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas dalykas.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-11-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009 yra pabrėžęs, kad teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini, t. y. fiziškai įmanomi įgyvendinti, atitikti bendraturčių dalis, nedaryti neproporcingos žalos daiktui, taip pat nepažeisti kitų asmenų teisių.

Ieškovas pateikė įrodymą – 2021-04-29 architektės projektinį pasiūlymą, kuris pagrindžia, kad šalims nuosavybės teise priklausančiame ginčo name teikiami atidalijimo variantai yra procedūriškai ir techniškai priimtini: naujai suformuoti du butai yra pagrindiniai daiktai, turintys tokią pačią paskirtį: jie yra pritaikyti gyventi. Taigi, ginčo gyvenamasis namas padalijamas natūra taip, kad nėra padaroma neproporcinga žala naujai suformuotų butų tikslinei paskirčiai ir kiekvienas butas gali būti kaip savarankiškas dalykas.

Tačiau bylą nagrinėję teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė ir  Erlandas Stanislovaitis tiesiogiai  neištyrė įrodymo – 2021-04-29 architektės parengto projekto, kuris pagrindžia, kad ginčo turtas yra dalus daiktas (taip pažeistas CPK 14 str., 17 str., 185 str.),  neanalizavo ir nesvarstė, kad įgyvendinus šį projektą yra reali galimybė pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra, suformuojant du visiškai izoliuotus butus, kurių paskirtis yra žmonių gyvenimas juose, taip, kad galėtų būti bent maksimaliai sumažinamos prielaidos konfliktinėms situacijoms atsirasti. O tai reiškia, kad teismai sprendime (nutartyje) neatskleidė bylos esmės.

Apeliacinio skundo skyriuje „Dėl ieškovo projektinio pasiūlymo atitikties teisės aktų reikalavimams“ yra išdėstyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie pagrindžia aplinkybę, kad atestuotos architektės parengtas 2021-04-29   projektinis pasiūlymas visiškai atitinka statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 120 punkte  (toliau –  Nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka) nustatytus reikalavimus: naujai suformuotos patalpos gali būti naudojamos pagal paskirtį, t. y.  numatyti atskiri įėjimai į šias patalpas, numatytos atskiros inžinerinės sistemos (namo viduje), išspręsti automobilių stovėjimo vietų klausimai. Tačiau teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė dėl apeliacinio skundo 11- 18 puslapiuose pateiktų teisinių argumentų motyvuojamojoje sprendimo dalyje iš viso nepasisakė, taip pažeidė CPK 17 str. (procesinis lygiateisiškumas), 331 str. 4 d. 4 punktą.

Dėl to konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami neteisėtą sprendimą atidalyti daiktą išmokant kompensaciją pinigais nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (žiūr. LAT  2016 m. lapkričio 4 d. priimtą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016; 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2009 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009; 2018-11-06 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 36 punktas), dėl ko šis pažeidimas pripažintinas esminiu  pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė) motyvuojamojoje nutarties  dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai, nors pagal architektės projektą fiziškai ginčo gyvenamąjį namą padalijus į 2 izoliuotus butus nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekvienas butas gali būti kaip savarankiškas dalykas, o tai reiškia, kad teismo nutartis yra be motyvų, dėl ko šis pažeidimas pripažintinas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą,

Be to konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami sprendimą dėl negalimumo atidalyti bendrosios nuosavybės teise valdomą turtą natūra, atmetė du oficialiuosius rašytinius įrodymus, tiesiogiai neištyrė ir neįvertino įrodymo – 2021-04-29 architektės projektinio pasiūlymo,  neatskleidė bylos esmės, tuo būdu pažeidė CPK 14 str., 17 str., 331 straipsnio 4 d. 3-4 p. įtvirtintas procesinės teisės normas,  pažeidė CK 1.2 str. 1 d., 4.80 str. 2 d. ir 4.93 str. nustatytas materialinės teisės normas, teismų sprendimai yra be motyvų (tuo pažeistas CPK 331str. 4 d., 329 str. 2 d. 4 p.).

Tokiu būdu, nurodytų teisės normų pažeidimas turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, nes šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, kad bendrosios nuosavybės teise valdomą turtą natūra atidalyti negalima, o tai teikia pagrindą peržiūrėti bylą kasacine tvarka pagal CPK 346 str. 2 d. 1 punktą. Taip buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos  6 straipsnio 1 dalis bei šios konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis „Nuosavybės apsauga“ (iš niekieno negali būti paimamas jo turtas).

Zigmantas Šegžda