On 01.10.2015 the judge of Vilnius County Court (Lithuanian Republic) Mr.Gintaras Dzedulionis decided not to order Mr. Zigmantas’ Segzda’s psychiatric examination with his subsequent 3 months-term involuntary hospitalization to the National Service of Forensic Psychiatry in Lithuania. It should be noted, that Mr. Zigmantas Segzda is of sound mind and he has never been mentally ill. Obviously by using of this excessive liberty restricting measure the public authorities would offended the European Convention on Human Rights, Article 10 – Freedom of Expression.

Being free to criticize the state without fear of prosecution – this is an important feature of a democratic society. This includes the rights to hold your own opinions and to express them freely without government interference. Today Zigmantas Segzda is suspected of a criminal offence for actions that are not a crime. They claim that by criticizing public authorities and publishing articles on the internet Zigmantas Segzda might have had insulted the police officers and some judges.

To silence Zigmantas Segzda, in April 2015, nine judges of the District Court of Vilnius Region – Jolanta Bagdonienė (chairman of the court), Renata Volodko, Saulius Jakaitis, Alfredas Juknevičius, Dalia Zeniauskaitė, Marius rapolas Žukas, Vaclavas Karšulis, Tadeušas Volkovskis, Saulius Jakaitis, Vilmantas Ambrulevičius, Rolandas Bužinskas – lodged a complaint to a prosecutor against Zigmantas Segzda. Another prosecutor of Vilnius distict Mr. Stanislav Barsul started the criminal investigation under the Penal Code, Article: Disrespect to a Law Court. Yet, formally Zigmantas Segzda is not notified of any suspicion against him of having committed the offence.

Zigmantas Segzda challenged unfounded decisions of public authorities by submitting more than 170 complaints including appeals to the police, the higher court, the Council of Judges, the General Prosecutor of Lithuanian Republic, the Prime Minister and the President of Lithuanian Republic.

On 22.06.2015 and 22.07.2015 the prosecutor of Vilnius region district Ms. Vida Braceviciene requested the District Court of Vilnius Region to order Zigmantas’ Segzda’s psychiatric examination with his subsequent 3 months-term involuntary hospitalization. On 29.07.2015 the judge Ms.Vaida Sinkeviciene rejected the prosecutor’s reguests as unfounded.

On 05.08.2015 TWO complaints to Vilnius County Court were made: one – by Zigmantas’ Segzda’s ex partner, the head of the Public Procurement Office to the Government of Lithuania Ms.Sigita Jurgeleviciene (represented by lawyer Aivaras Alimas, the most expensive law firm – Motieka & Audzevicius), and another – by the prosecutor Ms.Vida Braceviciene. Both, Ms.Sigita Jurgeleviciene and the prosecutor, requested to use the exceptional liberty restricting measure.

Zigmantas Segzda considers that the medical necessity for his involuntary psychiatric treatment has not been convincingly shown by public authorities. The main arguments are that he holds other opinion, criticizes the state, publishes articles, expresses his views through communication on the internet and the Youtube.

 

Ar sveikatos ministrė R.Šalaševičiūtė sustabdys teismo psichiatrų erotines fantazijas?

Intriguojanti įvairovė garsių veikėjų su stažu. Tai žiaurumu pasipuošusi Vilniaus apygardos prokurorė Vida Bracevičienė, jos bendražygis Vilniaus rajono apylinkės teisėjas Alfredas Juknevičius, Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Sigita Jurgelevičienė, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrė Zita Kazėnienė, teismo psichologė Vilma Joneliūkštienė ir jų šefė Vaiva Martinkienė, Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė ir viceministrė Laimutė Vaidelienė, Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos pirmininkė Gabrielė Juodkaitė-Granskienė.

Įsivaizduokime situaciją, į kurią gali patekti kiekvienas normalus, sveikas žmogus. Pagal kerštingo asmens skundą jums paskiriamas valandos trukmės pokalbis su teismo psichiatru. Po dviejų mėnesių išaiškėja, kad bendravote su Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatru, kuris surašė ekspertizės aktą, rekomenduodamas jus trims mėnesiams prievarta uždaryti į šios įstaigos Utenos psichiatrinę ligoninę, nes esą ekspertui neužteko laiko, kad galėtų nustatyti, ar nesergate psichikos liga. Liaudiškai tariant, žmoguje ieškoma durniaus. Manote, kad taip negali būti? Dar ir kaip, mielieji. Ant Marijos žemės visokie čiūdai-dyvai stebimi. Ir kodėl gi eurobanknotinis interesas negalėtų maloniai pašiugždenti tūlo psichiatro empatiškos auselės? Tokia prielaida neatmestina.
Taip jau kartą nutiko, kad jūsų parapijietis, nepriklausomas kūrėjas Zigmantas Šegžda, zovada jodamas ant savo pramuštgalvio obuolmušio, susidūrė kaktomuša su panele Golgota iš teisinės sistemos skyriaus, todėl ant Lukiškių kalėjimo kalno buvo viešai nukryžiuotas. Bet didysis nušvitimas-stebuklas įvyko, dangiškoji šviesa kūrėją iš numirėlių prikėlė, ir nukryžiuotasis nuo kryžiaus žengė taip, kad net devyni šventieji teisėjai į pašales spruko, indulgencijos Viešpaties pagarbintoje prokuratūroje ieškodami.

Nulipęs nuo Lukiškių kryžiaus, kūrėjas Zigmantas Vilniaus apygardos prokurorės Vidos Bracevičienės auksiniu kryžiumi buvo žegnojamas, aitriais smilkalais išrūkytas, Vilniaus rajono apylinkės teisėjo saldžiais poteriais bei maldomis iškilmingai užmelstas, sidabriniais varpeliais apkurtintas. Gausiųjų ritualų užburtas, nusidėjėlis kūrėjas kaip apdujęs į Skaistyklą pas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos malonės pilnąsias apaštales atlingavo, kad jo purvinas kojas šventais vandenimis numazgotų, kumščiu į krūtinę dusliai kaip būgną mušdamas, kad jo išpažintį išklausytų, ir anas prieš paskutinijį teismą skaistus stotų.

Gi, apaštalės, tikros valiūkės superinės, baltakiaušių kupidonų vilionėmis taip užsivaražijo, kad savo šventąją pareigą užmiršo, ir kūrėją Zigmantą vieną ant Lukiškių Golgotos beatgailaujantį paliko. Ogi paskui, dar tas biesas Nelabasis ant begėdžių apaštalių kelio piestu kanopomis stojo, auksinų pilna mašna purcyt-skalambyt taip įsakmiai pradėjo, kad ant anųjų darbastalio visos papierkos tik pasišiaušė-susijaukė ir kūrėjo Zigmanto IŠRIŠIMAS – šventasis psichiatrijos aktas baisingai kreivas šleivas sukeverzotas visas paliko. O, kad kipšiukui užsakovui geriau įtiktų, šventąjį aktą apaštalės, tos valiūkės superinės, erotinėmis fantazijomis beprotiškai super‘ovai apipynė-išmargino.

Nebuvo patenkintas tokia įvykių raida nepriklausomas kūrėjas Z.Šegžda. 2015 m. birželio 20 dieną parašė jis pareiškimą pačiam LR Vyriausybės Ministrui Pirmininkui A.Butkevičiui dėl Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrės Zitos Kazėnienės ir teismo psichologės Vilmos Joneliūkštienės galimo piktnaudžiavimo ir konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimo.Manydamas, kad ekspertės pažeidė „Teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje nuostatų“ 27 straipsnį, nes jos turėjo duomenis iš visų gydymo įstaigų apie tai, kad tiriamasis neserga ir nesirgo psichikos ligomis, o nuostatų 27 straipsnis leidžia atlikti priverstinę teismo psichiatrijos ekspertizę tik asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, kai sprendžiamas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo jiems klausimas.

Gi, teismo psichiatrės Zitos Kazėnienės ir teismo psichologės Vilmos Joneliūkštienės ne iš kelmo spirtų būta. 2015 m. liepos 16-ąją Sveikatos apsaugos viceministrė Laimutė Vaidelienė Vyriausybės kanceliarijai raštą rašė, už jas galvą guldė, mat, Zita Kazėnienė net 28 metų ekspertinio darbo stažą turėjo, o Vilma Joneliūkštienė 18 metų ekspertės pareigose atpylė. Dėl psichiatrės sąsajų su SSSR KGB struktūromis klausimo net nekilo.Viceministrė dėl incidento rankomis skėsčiojo, Zigmantui skirtą raštą gailiomis ašaromis laistė, ne tik ant Vilniaus rajono apylinkės teisėjo Alfredo Juknevičiaus bačką rideno. Cituoju viceministrę: „Eksperčių paaiškinimuose nurodyta, kad pokalbio metu tiriamajam buvo pateikti įprastiniai klausimai, o atliekant ambulatorinę teismo ekspertizę buvo vadovautasi visais galiojančiais teisės aktų reikalavimais. <…> Įvertinęs ekspertizės aktą kaip nepakankamai išsamų ar nepakankamai pagrįstą, teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę ir pavesti ją daryti tam pačiam ar kitam ekspertui.“

Įdomu, ar Sveikatos apsaugos ministrei Rimantei Šalaševičiūtei pavyks kada nors pažaboti nieko nevaržomų teismo psichiatrų erotines fantazijas? Kas žino. Kad tik jai pačiai vieną dieną netektų būti psichiatrų utenose išmėsinėtai, vadovaujantis „visais galiojančiais teisės aktų reikalavimais“.

Nieko nelaukęs, tą pačią birželio 20-ąją pasiskundė nepriklausomas kūrėjas Z.Šegžda Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai dėl minėtų teismo eksperčių veiksmų atitikties Teismo ekspertų profesinės etikos kodeksui. Tarybos pirmininkė Gabrielė Juodkaitė-Granskienė skubos tvarka raštą Zigmantui atsiuntė, šventojo ekspertizės akto kopijos, kaipo įrodymo, įsakmiai prašydama.

Štai tada ir prasidėjo galiūnų varžybos. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos galva Vaiva Martinkienė 2015-ųjų liepos 22-ąją dėl savo darbuotojų Zitos Kazėnienės ir Vilmos Joneliūkštienės kryžiumi ant kietos žemelės griuvo, į BK 177 straipsnį apeliavo, į prokurorę Vidą Bracevičienę pirštu prikišamai badė, už nugaros klastingai kalaviją galando taip, kad net pačiai Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos pirmininkei Gabrielei Juodkaitei-Granskienei šventojo ekspertizės akto gražiuoju atiduoti nepanoro.

Teks dabar narsuolei tarybos pirmininkei su žiauriąja prokurore ietis nelygioje kovoje suremti ir šventąją relikviją, tpfu, ekspertizės aktą iš po devynių prokuratūros užraktų lupti. Tik ši legendinė dvikova lems, ar gėris prieš blogį laimės, ar teismo psichiatrai toliau nevaržomai savo sultyse ritualus, totemus ir tabu su erotine fantazija iš tiriamųjų kaulelių burs, o tūlas žmogelis dėl to kinkas drebins.

O ietys nuožmiai pokšės ir gausiai tratės. Nes nepriklausomas kūrėjas Zigmantas negirdėtą neregėtą verdiktą dėl psichiatrės Z.Kazėnienės ir psichologės V.Joneliūkštienės sukurto šedevro paskelbė. Cituojame 2015 m. liepos 10-osios Z.Šegždos verdiktą-skundą, nusiųstą tarybos pirmininkei Gabrielei Juodkaitei-Granskienei nagrinėti. O tiems, kurie nenori gilintis į psichiatrų abrakadabrą apie stokojantį racionalumo mąstymą, siūlome teksto toliau neskaityti.
„Teismo psichiatrijos ekspertė Zita Kazėnienė pažeidė Etikos kodekso 5 str. profesionalumo principą ir 7 str. sąžiningumo principą, kurie reikalauja savo pareigas atlikti kokybiškai, dorai ir atidžiai atlikti savo funkcijas.

Ekspertė Zita Kazėnienė tyrimo apklausoje dalyvavo TIK apie penkiolika minučių, todėl negalėjo savo darbo atlikti kokybiškai. Dėl to ekspertė galėjo padaryti tik neprofesionalias, paviršutiniškas išvadas. Ekspertė tiriamajam pateikė klausimus apie tai, ar Z.Šegžda ir jo artimieji neserga, ar nėra sirgę psichikos ligomis, pateikė klausimus susijusius su jo biografija. Į visus klausimus Z.Šegžda pateikė atsakymus. Tai įrodo ekspertės teiginys – „kalba pakeltu balso tonu, aktyviai, savo iniciatyva, monologu dėsto įvairias pretenzijas“, „suteikė pagrindines savo gyvenimo anamnezės žinias.“ Išeidama iš kabineto Zita Kazėnienė pareiškė, kad „gavau visus atsakymus ir mano darbas baigtas“. Apklausos metu ekspertė nenaudojo moksliškai patvirtintų, visuotinai pripažintų ir patikimų ar akredituotų tyrimo metodų, todėl apie jų naudojimą nenurodė Akto išvadoje.

Manau, kad didžiausią psichiatrės Zitos Kazėnienės neprofesionalumą atskleidžia jos nelogiškas teiginys arba jokia faktine medžiaga nepagrįsta prielaida apie tai, kad Z.Šegždos mąstymas stokoja nuoseklumo. Pastarasis teiginys demonstruoja psichiatrės stiprų išorinio dirgiklio sukeltą laikiną sutrikimą, pasimetimą ir dėl to sąlygotą nesugebėjimą sekti Z.Šegždos minčių sekos ir logikos, indikuoja pastarosios nesėkmingas pastangas teisingai atkoduoti perteikiamų minčių prasmę ir esmę, jau nekalbant apie psichiatrės nevaisingas pastangas logiškai perprasti Z.Šegždos profesionaliai pateiktą teisinę argumentaciją.
Psichiatrė Zita Kazėnienė itin neprofesionaliai, neetiškai pasielgė, Akte be jokio pagrindo piktai apkaltindama Z.Šegždą, esą jo emocijos kraštutinai nestabilios, sunkiai kontroliuojamos, nuotaika pažeminta, su polinkiu į susierzinimą, nepasitenkinimą ir pyktį. Gi, teigiamas dalykas yra tas, kad tuo psichiatrė pati paneigė savo teiginį, kad Z.Šegždos mąstymas stokoja nuoseklumo. Iš Z.Šegždos pasakojimo psichiatrė turėjo suprasti, bet deja, nesuprato, kad Z.Šegžda nuoširdžiai iki smulkmenų stengėsi paaiškinti ekspertėms situaciją apie tai, kaip jam nelengva išgyventi savo trijų vaikų kančią, savo namų ir verslo netektį dėl destruktyvios teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnų veikos. Priešingai psichiatrėsZitos Kazėnienės teiginiui, Z.Šegždos mąstymas kaip tik buvo nuoseklus, nes neįmanoma neutraliai stebėti ir nesiimti jokių teisnių veiksmų tuo metu, kai pripažinta nukentėjusiąja S.Jurgelevičienė su ikiteisminio tyrimo pareigūnais galimai sistemingai pažeidinėja įstatymus. Z.Šegždos kritiškas vertinimas, kurį neteisingai įvardija psichiatrė, kaip priešiškumą, kaip tik ir įrodo, kad pastarasis mąsto nuosekliai ir adekvačiai esamai situacijai. Be kita ko, kalėjimo aplinka, kurioje Z.Šegžda buvo priverstas 50 dienų iškentėti, yra kraštutinai priešiška aplinka, su Z.Šegžda buvo pasielgta kraštutinai griežtai, todėl pastarojo emocinė reakcija į tokį elgesį ir tokią aplinką buvo visisiškai adekvati ir nuosekli.
Akivaizdu, kad psichiatrei Zitai Kazėnienei, turint silpnokus loginio mąstymo pagrindus, buvo tiesiog neįmanoma įžvelgti to, ką galime drąsiai pavadinti Z.Šegždos stebėtinai aukšto lygio NUOSEKLUMU. Pažymėtina, kad giliau analizuojant psichiatrės surašytą tekstą, galime pastebėti, kad Z.Šegždos mąstymo nuoseklumą patvirtino akte ir psichiatrė Zita Kazėnienė, tik pati to nepastebėjo. Ekspertizės išvadose, beveik akto teksto gale, pati psichiatė patvirtino, kad Z.Šegždai yra būdingas „atkaklus (mano pastaba – t.y. asertyvus, nuoseklus) jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų neigimas“, kas įrodo pastarojo mąstymo nuoseklumą (apibrėžiant moksline sąvoka, tai – asertyvumas).

Teismo psichiatrijos ekspertė Zita Kazėnienė pažeidė Etikos kodekso 6 str. profesinių sprendimų skaidrumo principą, kuris reikalauja paaiškinti ir pagrįsti savo sprendimus ir veiksmus, susijusius su ekspertiniais tyrimais, pateikti motyvuotą gautų ekspertinio tyrimo rezultatų įvertinimą. Akto išvadoje ekspertė nepaaiškino ir nepagrindė savo sprendimo – rekomendacijos pasiųsti Zigmantą Šegždą stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizei.
Akto išvados tekstas pritemptai modifikuotas taip, kad būtų galima pateisinti jokiais faktiniais objektyviais duomenimis nepagrįstą išvadą rekomenduoti Zigmantui Šegždai skirti stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę Utenos ekspertiniame skyriuje. Psichiatrės surašytoje išvados dalyje netikėtai atsiranda papildoma Z.Šegždos „psichikos būsena“ – tai stokojantis racionalumo mąstymas. Deja, psichiatrė Zita Kazėnienė negalėjo pagrįsti, kuo remiantis ji nustatė, kad Z.Šegždos mąstymas anot jos, ne tik , kad stokoja nuoseklumo, bet dar ir stokoja racionalumo. Manytina, kad dėl savo neišprusimo pati psichiatrė nelabai žino žodžio racionalumas prasmės, todėl parašė nesąmonę, nepateikdama tarptautinio žodžio „racionalumas“ apibrėžimo. Skaitytojui padėsiu susiorientuoti, pateikdamas apibrėžimą. Racionalumas individo savybė mąstyti ir/ar veikti remiantis protu tikslingai, efektyviai išnaudojant turimus aplinkybes ir išteklius, įvertinant veiklos kainą ir galimas pasekmes, veiksmų tikslumas bei ekonomiškumas. Remiantis šiuo apibrėžimu, psichiatrė Zita Kazėnienė pasielgė ir neprofesionaliai ir neetiškai, teigdama, kad Z.Šegžda stokoja savybės mąstyti remiantis protu, kas, logiškai mąstant, daro jį bepročiu.

Teismo psichiatrijos ekspertė Zita Kazėnienė pažeidė Etikos kodekso 8 str. nešališkumo principą, kuris reikalauja, kad teismo ekspertas privalo būti objektyvus, vengti asmeniškumų ir neturėti asmeninio išankstinio nusistatymo atlikdamas ekspertinį tyrimą ir pateikdamas ekspertinio tyrimo išvadas.

Psichiatrė Zita Kazėnienė akivaizdžiai buvo nusivylusi ir pyko, kad Z.Šegžda puikiai valdė diskusiją, viešpatavo pokalbyje ir nesidavė išmušamas iš pusiausvyros nereikšmingais klausimais apie biografinius duomenis, kas akivaizdžiai įrodo, jog pastaroji galimai turėjo tikslą, užduotį išgauti Z.Šegždos prisipažinimą padarius nusikaltimą. Psichiatrės Zitos Kazėnienės susierzinimą, pasipiktinimą ir nuoskaudą dėl to, kad Z.Šegžda nepasidavė jos įtakai ir nedavė galimybės jai įvykdyti savo paslėptos dienotvarkės (hidden agenda) atskleidžia jos akivaizdžiai įžeidžiančio vertinamojo pobūžio teiginiai, kraštutinai šališkai ir neigiamai apibūdinantys Z.Šegždos kalbą. Pavyzdžiui, nors mes tik kalbėjomės, ir jokie kiti veiksmai nebuvo atliekami, mano atsakymus į pateiktus klausimus psichiatrė savavališkai apibendrino neadekvačiomis sąvokomis: „mąstymas‘, „elgesys“, „monologas“, „sprendimai“. Sąvoką „monologas“ ekspertė tyčia vartojo, norėdama nuteikti prokurorą ar teisėją prieš Z.Šegždą, sudarydama įspūdį, kad pastarasis esą per daug šnekus ir nepasiduoda aplinkinių įtakai. Matyt, šiam Z.Šegždos charakterio bruožui įvardyti, kaip asmens „ekstravertiškumas“ arba „intarvertiškumas“ pagal Briggs Myers Type Indikatoriaus metodiką psichiatrė neturėjo tinkamo termino dėl perdėm atsilikusių jos profesinių žinių.

Teismo psichiatrijos ekspertei Zitai Kazėnienei garbės nedaro akto tekste pasireiškiantys tokie reikšmingi psichologinio smurto, nepagarbos, tiriamojo pažeminimo atvejai, kaip antai: „į kabinetą atvestas Lukiškių TI-K darbuotojo“(esą Z.Šegžda atėjo ne savo noru, bet jį atvedė pririštą grandine prirakintą, kaip pavojingą nusikaltėlį, beje, net nenurodant „atvestojo“ pavardės); „nepagarbiai kalba apie savo buvusią sugyventinę“, „išreikštas priešiškumas …pareigūnų atžvilgiu“, „ kiek apsiraminęs, bet gana atmestinai suteikia … žinias“, „po kelių minučių monologo pats pasako“, „dėsto įvairias pretenzijas“, „irzliai atsako“, „mąstymas stokoja nuoseklumo“, „.emocijos kraštutinai nestabilios, sunkiai kontroliuojamos“, „sprendimuose vyrauja išgyvenimai“. Iš akto teksto leksikos matosi, kad tai kolektyvinio darbo rezultatas, ir kad prie jo surašymo galimai prisidėjo ne tik pati psichiatrė, bet ir Z.Šegždos itin neapkenčiantis teisininkas – advokatas, prokuroras ar teisėjas.

Teismo psichologė ekspertė Vilma Joneliūkštienė pažeidė Etikos kodekso 5 str. profesionalumo principą, įpareigojantį savo pareigas atlikti kokybiškai, naudoti moksliškai patvirtintus, visuotinai pripažintus ir patikimus ar akredituotus tyrimo metodus. Pati psichologė Akte pripažino, kad tyrime nenaudojo moksliškai patvirtintų, visuotinai pripažintų ir patikimų ar akredituotų tyrimo metodų, nurodydama, kad esą ambulatorinio tyrimo tardymo izoliatoriuje sąlygomis nėra galimybės panaudoti daugiau tyrimo metodikų ir inventarijų, nėra galimybės skirti daugiau laiko pokalbiui bei stebėjimui. Ši aplinkybė įrodo, kad psichologė Vilma Joneliūkštienė neskyrė tyrimui pakankamai laiko, o patį tyrimą atliko paviršutiniškai, nekokybiškai.

Akivaizdu, kad mano profesionaliai išsakytos kritinės pastabos dėl jos taikomos primityvios testavimo metodikos psichologei Vilmai Joneliūkštienei sukėlė permanentinį psichologinį šoką, todėl dauguma jos tolesnių vertinimų buvo skirti reabilituoti save, sunkiai betvardant nuoskaudą ir savęs menkinimą, kuriuos ji su apgailestavimu Z.Šegždai gan graudžiai išsakė – esą „ji dirba tik valstybės įstaigoje, todėl čia negalima tikėtis šiuolaikinio testavimo metodikų.
Teismo psichologė ekspertė Vilma Joneliūkštienė pažeidė Etikos kodekso 10str. pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms principą, kuriuo vadovaudamasis ekspertas privalo gerbti žmogų, jo teises ir laisves,būti mandagus, taktiškas, tolerantiškas ir pagarbus, nežeminti žmogaus orumo ir garbės.

Kaip skęstančioji besigriebdama už šiaudo, psichologė Vilma Joneliūkštienė elementariuose dalykuose bandė įtariai įžvelgti ir netaktiškai, smerkiančiai įvardyti Z.Šegždos esą įtartiną elgesį tyrimo metu. Šypseną kelia jos teiginys, kad Z.Šegžda elgėsi iššaukiančiai, nes įėjęs į kabinetą apsidairo ir pastato ant stalo vandens buteliuką. Dėl menkos savivertės psichologė Vilma Joneliūkštienė aiškiai demonstruoja savo polinkį gynybiškai elgsenai, pasiduoda asmeniškumams, instinktyviai apkaltindama Z.Šegždą, esą jis pasielgė iššaukiančiai. Jei būčiau pasielgęs priešingai, psichologės apsauginė reakcija ją vėl paskatintų apkaltinti Z.Šegždą bet kuria kita, jos manymu, „neadekvačia“ elgsena, tai įvardydama pirmąja ant seilės užėjusia psichologijos mokslo sąvoka. Todėl nieko neturėtų stebinti intuityvus apsauginio mechanizmo pasireiškimas – iš baimės kilęs įžūliai priekabus psichologės vertinimas (vėlgi, tai akivaizdaus asmeniškumo išraiška), esą Z.Šegžda „perdėm“ audringai demonstruoja savo emocijas, „perdėm“ priešiškai nusiteikęs etc.

Iš pažiūros nekalta sąvoka – „gan ekscentriškas elgesys“, kurią pradžioje pavartojo psichologė, akto išvadoje pagal savo esmę buvo iškraipyta, todėl virto grėsmingu kaltinimu Z.Šegždai, kuriant melagingą įspūdį, esą dėl tokio elgesio nebuvo galimybės atlikti tiriamojo psichikos būsenos įvertinimo. Tačiau, faktai įrodo, kad priešingai, Z.Šegždos ekscentriškumas ar ekstravertiškumas ne tik, kad netrukdė atlikti tyrimą, bet padėjo išsamiau jį atlikti. Tą pripažino ir pati psichologė, teigdama, kad Z.Šegžda „ psichologinio tyrimo metu gana šnekus <…> pasakodamas apie save, savo gyvenimo įvykius, įspūdžius, neretai audringai demonstruoja savo emocijas“, „sunkiai nutraukiamu monologu išsako eilę pretenzijų dėl ikiteisminio tyrimo eigos, tyrimo veiksmų, jo pažeistų teisių, sužlugdyto jo verslo ir gyvenimo“.
Kad psichologei Vilmai Joneliūkštienei galimai daro įtaką aukštos S.Jurgelevičinės pareigos ir akivaizdus noras pakenkti Zigmantui Šegždai, ekspertė savo tyrimo rezultatą subtiliai pritempia prie „objektyvios“ būtinybės ilgesniam pokalbiui su tiriamuoju jį stebint ilgesnį laikotarpį stacionaro sąlygomis. Pastarąjį nusikalstamą sprendimą psichologė Vilma Joneliūkštienė „autoritetingai“, visai be jokio rimtesnio argumentavimo pateisina tuo, kad esą ambulatorinio tyrimo tardymo izoliatoriuje sąlygomis nėra galimybės panaudoti daugiau tyrimo metodikų ir inventarijų, nėra galimybės skirti daugiau laiko pokalbiui bei stebėjimui. Tačiau lieka visiškai neaišku, kodėl darant analogišką ambulatorinį tyrimą ne tardymo izoliatoriuje, kažkodėl atsiranda galimybė skirti pakankamai laiko, ir panaudoti daugiau metodikų ir inventarijų išsamesniam psichologiniam tyrimui. Šį kartą vėl apkaltinamas Z.Šegžda todėl, kad jis yra suimtas, todėl jam būtina skirti dar vieną, kelis kartus ilgesnį suėmimą, tik šį kartą Utenos eksperimentiniame skyriuje. Ir vien tik tam, kad kažkodėl psichologė susidarė įspūdį, kad „reikalingas“ išsamus psichologinis ištyrimas, ir be kita ko, kad dar ji galimai vykdo ir S.Jurgelevičienės užsakymą, ir galimai ne už ačiū.“

Tik patys kantriausieji sužinojote, kuo čia dėta prokurorės V.Bracevičienės bičiulė Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Sigita Jurgelevičienė. Skandalo bebūtų, jei pastaroji prie šio reikaliuko savo godžių baltųjų rankelių prikišusi nebūtų.