Fašistų giesmė – štai, kur esmė.
Valdingi kūnai dangsto apartheido ambrazūrą.
Panašūs į teisėjus išsiprievartauja.
Įsiutusių kretinų choras muštruoja, plauna tavo protą.
Pasak žydų išminties, viskas prasideda nuo mažmožių, kurie tampa didelių bėdų priežastimi. Taip jau nutiko, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Jolanta Bagdonienė, su savo sutuoktiniu (Specialiųjų tyrimų tarnybos – STT šulas) lankydamasi D.Grybauskaitės, G.Nausėdos prašmatniuose priėmimuose ir kitose viešose vietose, bando kurti jos pačios esybei svarbų daugialypės, pozityvios ir spalvingos asmenybės įvaizdį.
Jolanta savo veikla neginčijamai įrodė turinti tokį keistą charakterio bruožą, kaip … viešas griežimas dantimis. Ši yda jau senokai drebina teisingumo pamatus. Kadangi jai nerūpi teisingumas. Revanšas – esminis galvos sopulys per dvi jos pirmininkavimo teismui kadencijas.
Pagaliau tiesa lauk lenda – Jolanta iš adatos vežimą malkų priskaldė. Pavaldūs teisėjai aklai vykdo jos valią, kenkia žmogaus teisių gynėjui Zigmantui Šegždai, kuris nuo 2014-ųjų pagrįstai audrą kelia. Jei Jolanta leido šiam klausimui taip viešai išsivystyti, tai įrodo jos, kaip teisminės valdžios atstovės, kaltę. Ir tai jau nėra Jolantos asmeninis reikalas. Į Bagdonienės karą įvelta visa trijų pakopų teismų sistema – taip teisminės valdžios reputacija gadinama. Teisėjų ir prokurorų likimus lemia jų terorizuojamas disidentas. O tai jau skandalas.
Pasak žiniasklaidos, teisėjos Jolantos Bagdonienės dėka nuo 2015-ųjų Vilniaus rajono apylinkės teismas sistemingai atsisako nagrinėti žmogaus teisių gynėjo ieškinius. Dėl to, kad esą pagal 10 teisėjų kolektyvinį skundą piliečiui iškeltoje ir prokuratūros nutrauktoje baudžiamojoje byloje „nebuvo pasiektas teisingumas dėl teisėjų įžeidimo.“ (cituoju Vilniaus apygardos teismo teisėjos Neringos Švedienės žodžius).
Aiškėja, kad teisėja J. Bagdonienė nusprendė pabandyti „pasiekti teisingumą“ kitomis – neteisinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, neteisėtai konfiskuojant piliečio nekilnojamąjį turtą. Arba kitaip stipriai pakenkti, sukelti daugybę kitų nepatogumų savo įsivaizduojamam „amžinam priešui“.
Paradoksali ir sveiku protu nesuvokiama situacija, tačiau, pasak Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkės Jolantos Bagdonienės, šis teismas turi 10 teisėjų, kurie negali nešališkai ir objektyviai nagrinėti Z. Šegždos bylų! Taigi gynėjo bylos nagrinėjamos kur tik nori – Trakų, Ukmergės, Šalčininkų teismuose, bet ne Vilniuje.
Spauda jau rašė, kad 2020 metais teisėjos J. Bagdonienės pavaldinys teisėjas Marjan Gerasimovič išnagrinėjo ieškovo Zigmanto Šegždos ir VšĮ „CPO“ (Centrinė perkančioji organizacija prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos) specialistės Sigitos Jurgelevičienės bylą. Teisėjas Marjan Gerasimovič paskelbė spaudoje anekdotiškai nuskambėjusį teismo sprendimą. Teismo sprendimu M.Gerasimovičius S. Jurgelevičienės naudai atėmė iš piliečio jam priklausančią didelės vertės namų valdą. Tačiau Vilniaus apygardos teismas patenkino ieškovo apeliacinį skundą ir panaikino teisėjo M. Gerasimovič sprendimą, kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Byla buvo grąžinta J. Bagdonienės teismui nagrinėti iš naujo.
Dabar matyti, kad Jolanta sustygavo naują procesą, šią bylą nagrinėti paskirdama Vilniaus regiono apylinkės teismo (Šalčininkų rūmai) naujokui – teisėjui Erlandui Stanislovaičiui. Bylos baigtis visiems išaiškėjo prieš mėnesį iki parengiamojo teismo posėdžio. 2021 m. balandžio 7 dieną S. Jurgelevičienė išsiuntė Z. Šegždai ir advokatui E. L. štai tokio turinio elektroninį laišką: „Aš kitaip matau ir bylinėjimosi procesą ir jo rezultatus, manau, kad apsisukus įrodinėjimų ratui greičiausiai bus grįžta prie ankstesnio (teisėjo M. Gerasimovič) sprendimo.“
Iš pastarojo teiginio galima suprasti, kad teisėjas Erlandas Stanislovaitis gavo ir vėliau įvykdė J. Bagdonienės įsakymą iš piliečio atimti namus antrą kartą. Vertinat čia išdėstytus teisėjų ir S. Jurgelevičienės veiksmus teisės požiūriu, galima pagrįstai konstatuoti nusikalstamos veikos požymius (šio nusikaltimo sudėtis yra formali) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 straipsnį – prekyba poveikiu.
2021 m. rugpjūčio 5 d. civilinėje byloje Nr. e2-597-1130/2021 teisėjas E.Stanislovaitis priėmė sprendimą, kuriuo be jokių skrupulų buvo antrą kartą atimtas iš piliečio visas jam priklausantis turtas. Pastebėtina, kad dar neprasidėjus teismo posėdžiui, teisėjas Erlandas paprašė proceso dalyvių sutikimo itin sudėtingą bylą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka. Dėl tokio, manau, pavojingo teisėjo elgesio turėtų itin sunerimti Teisėjų taryba.
Teisininko vertinimu, E.Stanislovaičio priimtas teismo sprendimas išskirtinai ir pabrėžtinai be jokios motyvacijos, netgi su tomis pačiomis klaidomis, kurias buvo padaręs teisėjas Marjan Gerasimovič. Teisėjas sprendime ieškovą pravardžiuoja „šiekovu“, painioja ginčo šalis, keturiose teismo sprendimo vietose ieškovą Z. Šegždą įvardindamas atsakovu, atsakovę S.Jurgelevičienę įvardindamas ieškove. Tokia painiava teismo sprendimą daro neaiškiu, prieštaringu ir neteisingu.
Labiausiai teisėjas Erlandas Stanislovaitis prašovė (apsišovė?) paleisdamas į eterį frazę su keletu įmontuotų logikos klaidų: „Ieškovas neįrodė, kad jo prašomas atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis atsakovės teisių ir teisėtų interesų bei nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai.“
Pakanka atsikirsti tuo, kad iš teisėjo pasisakymo matyti, jog jis neanalizavo ieškovo įrodymo – atestuotos architektės išsamaus projektinio pasiūlymo. Norėčiau skaitytojui paaiškinti, kad nelogiška frazė „ieškovas neįrodė“ sudaro pagrindą manyti, jog teisėjas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamai organizavo įrodinėjimo procesą teisme, t.y. teisėjas pažeidė Konstitucijos ir tarptautinės sutarties saugomą žmogaus teisę į teisingą teismo procesą.
Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės sąlyga. Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai.
Manau, kad per teismo posėdį gražiai susimovė ir atsakovės advokatė Ingrida Krolienė. Tai ta pati Riomerio universiteto dėstytoja, kuri nuolat teikia savo kandidatūrą LT Prezidentui ir Teisėjų Tarybai, kad ją paskirtų į Vilniaus apygardos teismo teisėjos postą.
2021-07-22 prašyme teismui Ingrida Krolienė nurodė, kad S. Jurgelevičienei priteistinos 700Eur dydžio išlaidos už pasamdyto neaiškaus piliečio Dariaus Kalibato 2021-05-20 d. parengtą dokumentą – „vertinimo aktą.“. Šis pilietis iki šiol neaiškus, nes teismas jo tapatybės nenustatė, jo asmens kodas teismui nėra žinomas.
Turiu pagrindo manyti, kad D.Kalibato surašytas „vertinimo aktas“ nėra teisės aktų nustatyta tvarka įformintas techninio projekto ekspertizės aktas. Pastarasis vertinimo aktas neatitinka Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:1999 „Statinio projekto ir statinio ekspertizė“ 34 punkte nustatytų reikalavimų techninio projekto ekspertizės akto sudėčiai.
Taipogi, pasak teisininkų, Darius Kalibatas „vertindamas“ atestuotos architektės projektą, neleistinai peržengė savo kompetencijos ribas, numatytas jo, kaip statybininko, kvalifikacijos atestate. Įdomioji dalis ta, kad 700Eur dydžio sąskaitą išrašė ir pinigus už darbą gavo ne „dokumentą“ parengęs Darius Kalibatas, bet kažkoks už jį dar neaiškesnis asmuo – Aidas Kvedaras.
Advokatė Ingrida Krolienė, nerdamasi iš kailio, Darių Kalibatą įvardijo „teismo ekspertu“, turėdama tikslą suklaidinti teismą pasinaudojant galimu teismo technologiniu naivumu, Norėta, kad pagal mąstymo stereotipą teismas padarytų logikos klaidą, esą pasamdytas teismo ekspertas, kaip taisyklė, nemeluoja ir nesukčiauja.
Panašu, kad euforiškai tęsdama psichologinę ataką ir praradusi realybės jausmą, advokatė Ingrida Krolienė sumenkino/pažemino teisėjo Erlando Stanislovaičio reputaciją, teismo posėdžio metu du kartus pasisakiusi, kad nei ji pati asmeniškai, nei teisėjas neturi specialių žinių tam, kad galėtų teisingai išnagrinėti bylą.
Siekdama aiškumo dėstomų machinacijų ir klastočių raizgalynėje, teksto autorė kreipėsi į karvę patarimo, prašydama paaiškinti, kodėl Jolanta Bagdonienė ničnieko neišmoko per tuos septynerius karo su disidentu metus.
Čia skaitytojui gali kilti klausimas, ar galime pasikliauti karvės išmintimi. Manyčiau, kad yra didžiulis skirtumas tarp karvės ir fašisto. Karvė, skirtingai nei beprotis fašistas, turi įgimtą baimės jausmą, todėl pati gali spręsti, kaip jai elgtis. Karvė elgiasi protingai. Apkvailinti proletarai yra priversti vykdyti išmuštruotų fašistų įsakymus, o karvė – ne. Taigi karvė autorei patarė: „Jolanta žaidžia su ugnim, nes pro medžius miško nemato.“
Apie ką nuo 2015-ųjų mąstė, į kokį tašką žiūrėjo, ką stebėjo, kodėl nieko nedarė ir kur trijų pakopų teismų sistemą vedė tuometinis Teisėjų tarybos pirmininkas teisėjas Algimantas Valantinas, už visa tai, kas išdėstyta pagal užimamas pareigas atsakantis? Ir kiek dar ilgai jis už tai bus (ne)atsakingas? Nežinau, kaip visa tai paaiškinti. Ar tokiu būdu „objektyvus stebėtojas“ formuoja naują fašistinės/autoritarinės valstybės piliečiams taikytiną „nepasiekiamo teisingumo“ standartą?
Šalčininkų rajono karvės apturėtų gardaus juokučio, jei pamatytų, it bimbalą pro šalį zvimbiantį, į juodo limuzino „Jaguar“ vairą įsikibusį cretin‘ą žydru kostiumu. Kaip tik šiame kontekste baltoji „Tesla“ ar juodasis„Jaguaras“ transliuoja „statusą“ ir tarnauja kaip kompensacija tūlam fašistui – vidinių baimių užguitam neūžaugai ar dvasios elgetai.
Teksto autorė išsakė nuomonę dėl korupcijos ir kritikavo teisminę valdžią, siekdama tobulinti teismų veiklą, neturėdama tikslo reikšti nepagarbą teisėjams ir teisingumą vykdančiam teismui.
Ugnė Kryžiutė