Žymos archyvas: advokatė Viktorija Čivilytė

Teismų sistemos denacifikavimas/teisėja Loreta Braždienė

Teismų sistemos denacifikavimas

https://www.laisvaslaikrastis.lt/teismu-sistemos-denacifikavimas/

Pasak politologo antiglobalisto Mariaus Kundroto, „nacizmas  – tai amžinos kovos arena, kur tautos skirstosi į aukštesnes ir žemesnes. Jau dabar fašistuojantys ir nacistuojantys elementai, prasiskverbę į tautinį judėjimą, skelbia: ei, tautininkai, jūsų humaniškas ir demokratiškas kelias niekur neveda… Vis tiek jus (mus) puola. Tad radikalizuokimės ir nušluokime savo priešus nuo savo žemės paviršiaus.“

LT teritoriją laikinai administruojantys naciai be jokių skrupulų įvedė antrarūšiams piliečiams draudimus lankytis prekybos centruose, uždraudė viešąsias paslaugas įskaitant studijas universitete, neteisėtai apribojo piliečių judėjimo laisvę. Prisidengdami įvesta nepaprastąja padėtimi pažeidė susirinkimų laisvę – uždraudė antrarūšiams žmonėms rinktis į demonstracijas, viešąsias erdves užleisdami pirmarūšiams piliečiams – valdžią palaikantiems bukagalviams chunveibinams, gėjams ir lesbietėms.

Seimo dauguma atvirai pripažįsta dirbanti išskirtinai gėjų ir lesbiečių naudai. Nacių pjudoma  teisėsauga ir teismai šluoja nuo žemės paviršiaus nepriklausomą žiniasklaidą, aršiai puola  tradicinių pažiūrų žmones, išdrįsusius protestuoti prieš įsigalėjusį nacizmą, fabrikuoja demonstrantams administracines ir baudžiamąsias bylas.

Dori piliečiai neturi jokių šansų apginti teisme savo pažeistas teises dėl teismus užvaldžiusios Cosa Nostra. Nepaisant to, kad Konstitucija suteikia teisę piliečiams tiesiogiai kreiptis į visų instancijų teismus. Kiekvienas žmogus, pralaimėjęs bylą žemesnės instancijos teisme ir besijaučiantis, kad pralaimėjo neteisingai, turėtų galimybę gintis Aukščiausiajame Teisme. Nes tokią teisę numato ir Konstitucija. Pasirodo, dabar antrarūšiams piliečiams tas neleidžiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skundų atrankos komisija, susidedanti iš to paties teismo teisėjų, visiškai neteisėtai prisiima teismo funkcijas. Nes šiandien ne kiekvieną skundą Aukščiausiasis Teismas gali nagrinėti: nagrinėja tik tuos, kuriuos praleidžia atrankos komisija. Toks darbas, kokį šiuo metu atlieka atrankos komisijos, apriboja piliečių teisę į paskutinę kasacinę instanciją, į esminių savų interesų gynimą. Tokių atrankos komisijų egzistavimas sukuria korupciją teismuose, kai Aukščiausiajame Teisme dažniausiai nagrinėjami tik pirmarūšių piliečių kasaciniai skundai.

2022-05-16 žmogaus teisių gynėjas Zigmantas Šegžda kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkę teisėją Sigitą Rudėnaitę, prašydamas teisminį procesą atnaujinti ir taip užgesinti skandalą. Nes 16 teisėjų teismo nutartimis tenkino „pirmarūšės“ pilietės VšĮ „CPO.LT“ specialistės Sigitos Jurgelevičienės 103 tūkst. eurų turtinį reikalavimą, nors valstybei žyminio mokesčio už šį turtinį reikalavimą ši pilietė neapmokėjo ir, kaip žinia, apmokėti nesiruošia.

VšĮ „CPO.LT“ (Centrinė  perkančioji organizacija) direktorė Neringa Andrijauskienė galimai vis dar mano, kad toks valstybės tarnautojo prestižo žeminimas, pasitikėjimo valstybe pakirtimas, kai valstybei mokesčių piktybiškai nemoka jos „pirmarūšė“ pavaldinė,  yra visiškai priimtinas ir normalus dalykas.

Šioje rezonansinėje byloje dėl nesumokėto žyminio mokesčio itin prasižengė Vilniaus apygardos teismo  teisėjai: Jelena Šiškina (civilinė byla Nr. e2S-260-653/2019), Loreta Braždienė (Vilniaus apygardos teismo pirmininkė, Teisėjų tarybos narė), Ramunė Mikonienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė (civilinė byla Nr. e2A-1655-910/2020), Ramunė Mikonienė, Jelena Šiškina, Andrius Verikas (civilinė byla Nr. e2A-2855-653/2021).

2022-05-24 atsakyme į Z.Šegždos prašymą  LAT pirmininkė ir Teisėjų tarybos pirmininkė teisėja Sigita Rudėnaitė, turinti aukščiausią valdžią teismų hierarchijoje, leido suprasti, kad teismų sistemos denacifikavimas pribrendo, kadangi esant dabartiniam teisiniam reguliavimui „Aukščiausiojo Teismo pirmininkas nei kaip teisėjas, nei kaip teismo vadovas neturi teisės daryti įtakos kitų Lietuvos Respublikosteismų ar teisėjų darbui.“ Iš Sigitos Rudėnaitės atsakymo peršasi logiška išvada, kad naciųužvaldytam teismui įtaką gali daryti tik pirmarūšiai piliečiai, bet ne teismo vadovas.

Dar daugiau. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Dalia Vasarienė (Teisėjų tarybos narė), Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis jau atvirai demonstruoja negarbingą teismų tendenciją apsimetant pranašesniu.  2022-02-15  teismo nutartyje Nr. DOK-752 (N)  šie teisėjai, matyt, ieškodami tikrų mulkių auditorijos, paleidžia su logikos dėsniais prasilenkiančių frazių tiradą:

„Kasacinio skundo argumentai dėl materialiosios ir proceso teisės normų (neteisingos teisinės sąvokos, kokia gėda LAT teisėjams(!), – aut. past.) taikymo nepatvirtina kad egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimo iš esmės susiję su faktų nustatymu, tačiau kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, t. y. jos kasaciniame teisme iš naujo nenustatomos (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ieškovas taip pat bando modeliuoti apeliacinės instancijos teismo teisėjų neva buvusį šališkumą nagrinėjant šią bylą (čia teisėjai drabstosi panieka, – aut. past.) Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra pasisakęs dėl CPK 71 straipsnio taikymo ieškovo kasaciniame skunde nurodytu aspektu.

Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą.“

Gi, teksto autorės vertinimu, šiomis į protingas panašiomis frazėmis akivaizdžiai yra pridengiama banali, jokiais teisiniais argumentais nepagrįsta didelės vertės nekilnojamojo turto vagystė. Teisėjų kolegija čia dar drįsta teigti, kad „ieškovas taip pat bando modeliuoti apeliacinės instancijos teismo teisėjų neva buvusį šališkumą“, tuo netyčia atskleisdama dedamas idiotiškas pastangas paniekinti kasatorių Z.Šegždą už tai, kad jis pasinaudojo konstitucine teise ginti savo interesus teisme.

O štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Egidija Tamošiūnienė (Teisėjų tarybos narė), Artūras Driukas ir Jūratė Varanauskaitė 2022-03-09 teismo nutartyje Nr. DOK-1257 (N) nurodo, kad „kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamu teismo sprendimu bei nepagrindžiama, kad bylą išnagrinėjęs teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti.“

Šį teisėjų pasisakymą, matyt, derėtų suprasti taip: „Antrarūši pilieti, netrukdyk mums, rašydamas kasacinius skundus. Tu neturi to, kad keltų mūsų pagarbą tavo asmeniui. O pagarba gali kilti tik iš kraują stingdančios baimės, ką apie mus Cosa Nostra gali pagalvoti.“

Teksto autorės vertinimu, teisėjai Egidija Tamošiūnienė, Artūras Driukas ir Jūratė Varanauskaitė net nemąstydami išsiduoda, kad nieko apie bylos esmę neišmano. Juokingiausia tai, kad iš savo išgalvotų prielaidų („ kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka“; „nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys“ ir kt.) teisėjai padaro nesąžiningą išvadą apie kasacinio skundo blogumą, nors iš teismo nutarties turinio matyti, kad teisėjai šio skundo realiai net neskaitė, neanalizavo ir nenagrinėjo. Kas tai – sąžiningo, adekvataus mąstymo ir elgesio atsisakymas vardan tarnystės kriminaliniam elementui?

Iškalbinga, kad teisminėse bylose „pirmarūšei pilietei“ S.Jurgelevičienei teisines paslaugas teikė tokie prieštaringai vertinami advokatai kaip Valdemaras Bužinskas, Aivaras Alimas, Viktorija Čivilytė ir  Ingrida Krolienė. Ingrida Krolienė (Montvydienė) šiais metais paskirta dirbti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja. Jos duktė teisininkė Donata  Montvydaitė 5 metus dirbo advokatų kontoros „Ellex Valiūnas“ partnere, bet, advokatės karjerai neišdegus, nuo 2018-ųjų  dirba teisininke neaiškios švedų įmonės atstovybėje.

Tuo požiūriu kiek gabesnė yra advokatė Rūta Kairevičiūtė-Butkienė. Ji yra advokatų kontoros „Ogmi Law Group“  advokatė. Rūtos Kairevičiūtės tėvas yra Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius. Advokatė Rūta Kairevičiūtė-Butkienė pripažino esanti advokatų Viktorijos Čivilytės ir Juozo Čivilio giminaitė. Taigi,  ratas iškalbingai užsidaro.

Advokato Valdemaro Bužinsko giminaitis yra Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Rolandas Bužinskas. S.Jurgelevičienės bylą nagrinėjusios LAT teisėjos Teisėjų tarybos narės Egidijos Tamošiūnienės vyras yra advokatas Gintaras Tamošiūnas. Advokatų kontoros „Ogmi Law Group“  advokatas yra Arnoldas Strumskis. Jo žmona – Z.Šegždos bylas nagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė.

Susidaro įspūdis, kad  advokatai Valdemaras Bužinskas, Gintaras Tamošiūnas, advokatų kontoros „Budvytis Čivilis  ir partneriai“ ir „Ogmi Law Group“  advokatai per giminystės ryšius baigia teismus „privatizuoti“ ir monopolizuoti.

Tokia monopolija pavojinga tuo, kad ši veikianti išvien grupuotė teismuose kitiems advokatams („advokatų planktonas“)  ir jų klientams gali visada nosį nušluostyti. Iš galios pozicijos išstumtiems advokatams lemta aptarnauti „pasmerktus“ klientus, jau žinant, kad teisme jie niekada nelaimės. Taip susiformavo 2 advokatų grupės, aptarnaujančios pirmarūšius ir antrarūšius piliečius. Antrarūšiai piliečiai visada buvo, yra ir bus išnaudojami, mulkinami finansine prasme, kadangi juos už pinigus aptarnaujantis advokatų planktonas iš anksto žino, kad jo „ginamam“ klientui nesėkmė teisme garantuota.

Teksto autorė išsakė nuomonę dėl korupcijos ir kritikavo teisminę valdžią, siekdama tobulinti teismų veiklą, neturėdama tikslo reikšti nepagarbą teisėjams ir teisingumą vykdančiam teismui.

Ugnė Kryžiutė

PRIEDAI. 2022-05-24 LAT pirmininkės Sigitos Rudėnaitės atsakymas, 2 LAT atrankos kolegijų nutartys.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė: „Esu bedantė biurokratė, žurnalistų ir teisininkų neginu!”

https://laisvaslaikrastis.lt/lygiu-galimybiu-kontroliere-a-skardziuviene-esu-bedante-biurokrate-zurnalistu-ir-teisininku-neginu/

Ugnė Kryžiutė

Gitanas Nausėda agituoja Europos Sąjungą taikyti sankcijas už vieno tokio veikėjo A.Navalno „uždarymą“.  Tačiau mon sieur Nausėda nesusizgribo, kad dėl trumpojo jungimo madame Shimon nuo 2020-12-15d.  milijonus Lietuvos piliečių brutalia jėga  laiko uždarytus  60-yje getų (it. ghetto – Venecijos žydų rajono pavadinimas). Palyginę šiuos du faktus matome, kad lietuviškasis autoritarinis režimas vadovaujasi dvigubais standartais žvelgdamas į žmogaus teisių pažeidimus.

Ne paslaptis, kad mūsų gyvulių ūkyje esti daug butaforinių valstybės įstaigų, kurių biurokratai tik imituoja  veiklą ir mokesčių mokėtojų pinigus į kišenę kraunasi.  Panaši į tokią yra Lietuvos Respublikos Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga. Jos paskirtis – skleisti propagandą ir vizginti  uodegą Europos Sąjungos biurokratams, esą autoritarinis Lietuvos režimas nėra jau toks fašistinis ir su žmogaus teisėmis čia tvarkomasi kietai.  Štai, pasižiūrėkime, ko vertas Lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės  veiklos principas  „moja chata z kraja“ (vert. iš lenkų k. – ne mano kiaulės ne mano pupos).

Žmogaus teisių aktyvistas Zigmantas Šegžda padavė skundą Lygių galimybių kontrolierei nustatęs, kad Teisingumo ministerijai pavaldi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – VGTPT) jį diskriminavo ne tik dėl socialinės padėties, bet ir dėl grupinės (profesinės) priklausomybės.  Paaiškinu, kad aktyvistui reikalinga advokato pagalba, kadangi, pasak žiniasklaidos,  nuo 2014-ųjų tuometinė Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Sigita Jurgelevičienė, pasitelkusi Lietuvos apeliacinio teismo pirmininką Algimantą Valantiną,  per teismus įnirtingai siekia atimti iš aktyvisto gyvenamąjį namą.

Taigi, VGTPT direktorė Živilė Poželienė, jos pavaldiniai Lina Klimavičienė, Sandra Šmulaitė, Irmantas Skauranskas ir Ofelija Gontarskytė sprendimais atsisakė suteikti piliečiui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl to, kad jis yra žurnalistas ir teisininkas. 2020-12-08 VGTPT sprendime minėta zonderkomanda šiam piliečiui be užuolankų pareiškė: „Akcentuotina, jog pareiškėjas yra žurnalistas ir teisininkas. Šiuo pagrindu  komisijai įvertinus šių aplinkybių visumą, atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.“

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė 2020-12-31 sprendimu Nr.(19)SN-173)SP-98   nutarė,  kad šiuo pareiškimu VGTPT nediskriminavo Z.Šegždos.  Dar vienas apgailėtinas faktas. Rašydama šį sprendimą Agneta Skardžiuvienė padarė apmaudžią klaidą – nurodė, kad  dokumento data yra  2019-12-31. Panašu, kad 2020 metais Agneta su visa savo pompastiškai skambančia  pareigybe  nebuvo atvykusi į darbovietę, tad tebegyvena 2019-aisiais.

Lygių galimybių kontrolieriaus sprendime Agneta cituoja įstatymą, kad socialinė padėtis yra fizinio asmens įgytas išsilavinimas, kvalifikacija,  turima nuosavybė ir gaunamos pajamos. Iš šio apibrėžimo matyti, kad žmogaus teisių aktyvistas yra diskriminuojamas dėl profesijos, kadangi jam atsisakyta teikti valstybės apmokamą teisinę pagalbą  todėl, kad jis yra žurnalistas ir teisininkas.

Tačiau Agneta Skardžiuvienė suka uodegą ir sprendime nurodo, kad „nagrinėjamu atveju akivaizdus ne diskriminacijos, o įstatymo taikymo Pareiškėjo atžvilgi, klausimas (Agnetos klaidos paliktos neištaisytos, – aut. past.). Įvertinti, ar šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba tinkamai pritaikė įstatymą, yra teismo kompetencija.“ Deja, Lygių galimybių kontrolierė sprendime nepagrindė, kodėl jai yra akivaizdu, jog diskriminacijos nėra.

Teigdama, kad diskriminacijos tyrimas nėra  Lygių galimybių kontrolierės kompetencija,  Agneta Skardžiuvienė, matyt, norėtų viešai pareikšti: „Esu nei šis, nei tas. Nei velnias nei gegutė. Tuščia vieta?  Oplia! Kažkas nudaigojo mano tapatybę…  Turiu vilčių, kad esu iš prigimties pasyvi bedantė biurokratė!“

Pabandykime įsivaizduoti, kaip Agnetos Skardžiuvienės užmerktose akyse nušvinta (pasivaidena) vizija, vaizdas (aki-vaizdu), kad Živilės Poželienės VGTPT chebra nediskriminavo žmogaus, pareikšdama: „esi žurnalistas ir teisininkas, todėl tau valstybė paslaugų neteiks.“

Tačiau 2020-12-31 sprendime Lygių galimybių kontrolierė, pasikinkiusi  išmonę,  iki paskutinio atodūsio gina Živilę Poželienę nuo gresiančios atsakomybės: „ Kvalifikacija yra vienas iš kriterijų, apibūdinančių socialinės padėties pagrindą, tačiau jis nebuvo vienintelis ir pagrindinis, sprendžiant antrinės teisinės pagalbos paslaugų (ne)suteikimo klausimą.  Akivaizdu, kad eliminavus pagrindinį antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo elementą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba  nevertintų Pareiškėjo kvalifikacijos.“

Ar matote, kaip klastingai kuriama teisingumo iliuzija, žongliruojant tariamąja nuosaka – „nevertintų“? Kita vertus, Agneta Skardžiuvienė pastaraisiais teiginiais nejučia  pripažino, kad diskriminacija buvo vykdoma ne tik dėl žmogaus grupinės priklausomybės – profesijos (kvalifikacija  esą  nėra „vienintelis ir pagrindinis“ kriterijus),  bet ir dėl jo turimos nuosavybės bei pajamų.

Grįžkime prie apibrėžimo, kad socialinė padėtis  yra fizinio asmens įgytas išsilavinimas, kvalifikacija, turima nuosavybė ir gaunamos pajamos. Pagal Agnetą išeitų, kad žmogaus teisių aktyvisto kvalifikaciją (žurnalistas ir teisininkas), kuri esą nėra pagrindinis diskriminacijos elementas,  reikia eliminuoti (pašalinti, ignoruoti).

Taigi, Agneta sprendime sąmoningai pašalina (atsisako įvertinti)  aktyvisto išsilavinimo kriterijų (elementą) tam, kad išvengtų pareigos teisingai  įvertinti diskriminacinius Živilės Poželienės veiksmus: „eliminavus pagrindinį elementą, nereikės vertinti piliečio kvalifikacijos.“  Kitaip tariant,  iš piliečio skundo savavališkai pašalinus esminius teiginius („esi žurnalistas ir teisininkas“) išnyksta pagrindas apkaltinti Živilę Poželienę diskriminavus pilietį.

Atskleidus teiginio „eliminavus pagrindinį diskriminacijos elementą“ esmę, galima vertinti, kad 2020-12-31 sprendimu  Lygių galimybių kontrolierė A.Skardžiuvienė sąmoningai siekė diskriminuoti, suprato,  kad diskriminuoja pilietį dėl jo socialinės padėties ir norėjo tai daryti.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto.  Kontrolierius skiriamas Seimo penkerių metų kadencijai ir yra Seimui atskaitingas valstybės pareigūnas, kurio pareiga – draudimo diskriminuoti dėl asmens lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos priežiūra.

Autorės nuomone, Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos  direktorė Živilė Poželienė besąlygiškai kapituliavo Cosa Nostrai  bei pateko į Sigitos Jurgelevičienės  brangiai apmokamų advokatų (advokatai Valdemaras Bužinskas (buvęs KGB tardytojas), Ingrida Krolienė, Viktorija Čivilytė, Aivaras Alimas) sąrašą.

Živilė Poželienė iš VGTPT: „Nekenčiu juristų ir žurnalistų! Valstybė garantuoja – dvėskite iš bado!”

https://laisvaslaikrastis.lt/zivile-pozeliene-is-vgtptnekenciu-juristu-ir-zurnalistu-valstybe-garantuoja-dveskite-is-bado/

Ugnė Kryžiutė

„Esi žurnalistas ir teisininkas.  Šiuo pagrindu valstybė atsisako tau teikti pagalbą! “ – per patį pandemijos pragarą lyg kruvinu kirviu nukirto valstybės tarnautoja  Živilė Poželienė-Danilčikaitė.   Paskelbtas „mirties nuosprendis“ žurnalistams ir teisininkams.  Jei taip ir toliau, raudonųjų nacių totalitarinis režimas ant nosies: laukia tolesni šiurkštūs konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimai,  komendanto valanda, karo policijos patruliavimas, nusikaltimai žmoniškumui,  koncentracijos  stovyklos, dujų kameros ir rūkstančių  krematoriumų gausa…  Bet anot madame Shimon, „apribojimai nemalonūs gali būti, sujaukiantys žmonių planus, bet tai nėra baisu.“

Ne visi žmonės išmano teisės aktus, ne visi moka lietuvių kalbą  ir  ne visi išgali pasisamdyti advokatą.  Mūsuose yra tokia valstybės įstaiga VGTPT arba Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – tarnyba).   Jos paskirtis – teikti piliečiams nemokamą teisinę pagalbą.  Teikdama advokato pagalbą tarnyba mažina diskriminaciją dėl tautybės (kalbos), profesijos (ne visi išmano teisę) ar turtinės padėties, įgyvendina piliečių teisę ginti savo teises ir interesus teisme. Bet VGTPT direktorė  Živilė Poželienė supranta ir daro viską atvirkščiai.

Darant lygių galimybių pažeidimus ar diskriminuojant, kai kam gleivinė maloniai sudrėksta.  Juk tenkinti aistrą iškreiptu  būdu įstatymai nedraudžia. Supraskite piliečiai, kad masiniai prigimtinių žmogaus teisių pažeidimai ir diskriminavimas įvedus karantiną – kiekvieno raudonojo nacio žydroji svajonė.  Dabar pažvelkime tikrovei į akis.

2020-10-28 d. žmogaus teisių aktyvistas Zigmantas Šegžda padavė prašymą Živilės Poželienės tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.  2020-11-17 d. Poželienė priėmė  sprendimą – raštiškai atsisakė  suteikti aktyvistui teisinę pagalbą.  Sprendimą pasirašiusi Poželienės pavaldinė Lina Klimavičienė motyvavo tuo, kad aktyvistas nepakluso tarnybos reikalavimui  „sumokėti teisinės pagalbos išlaidas“ – 670 Eur.  Didžiausią Živilės įtūžį sukėlė tai, kad kažkoks žlobas (jidiš k. „schlub“ – kvailys) Z.Šegžda  išdrįso „ginčyti šių išlaidų pagrįstumą.“

Poželienė  nejuokais įsiuto, kad žmogaus teisių aktyvistas skunde apkaltino ją  pažeidus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio  7 dalies 11 punktą ir 14 straipsnio  11 dalį. Ir pilietis yra 100 procentų teisus, nes nė vienos aktyvisto bylos nagrinėjimas faktiški nėra pasibaigęs, šios bylos nagrinėjamos toliau įvairiose teismų instancijose, teismai nepriteisė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš pralaimėjusios šalies. Kol nepaaiškėjo priteistas teisinės pagalbos išlaidų dydis bylą pralaimėjusiai šaliai,  tarnyba neturi pagrindo skaičiuoti išlaidų dydį ir reikalauti grąžinti pinigus.

2020-11-20 d.  Z.Šegžda padavė skundą  teisingumo ministrui Elvinui Jankevičiui.  Pilietis skunde nurodė, kad Vyriausybė karantino metu nusprendė sustabdyti išieškojimą iš skolininkų darbo užmokesčio vykdomosiose bylose. Bet Živilė Poželienė ir Lina Klimavičienė, neatsižvelgdamos į tai, kad dėl karantino pablogėjo žmogaus turtinė padėtis, elgiasi  nesąžiningai ir nežmoniškai – užuot pagal teisės analogiją atidėjusios  mokėjimus (jei tokia prievolė būtų teisėta), elgiasi priešingai,  toliau siekia apiplėšti žmogaus šeimą – prievartauja  sumokėti 690 eurų.

Atsakyme į piliečio skundą Teisingumo ministerijos teisinės apsaugos grupės vadovė Natalija Žilinskienė akivaizdžiai apgynė Poželienės chebrą (hebrajų k. „chevra“ – kompanija) ir arogantiškai  pareiškė, kad „teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama.“  „Teisinis reguliavimas nenumato, kad asmuo gali nemokėti šių išlaidų, jeigu jis yra apskundęs sprendimą byloje, kurioje jam buvo suteikta teisinė pagalba,“ –  akis užmerkusi toliau merdi teisinės grupės vadovė. Natalijos Žilinskienės 4 puslapių apimties košerinė „paraša“  (hebrajų k. – „komentaras“) buvo apvainikuota visišku  nusišnekėjimu, esą  „tarnybos raštai dėl teisinės pagalbos išlaidų valstybei apmokėjimo Z.Šegždai buvo siųsti laikotarpiu, kai karantinas … nebuvo paskelbtas.“

2020-11-24 d. pareiškimu Poželienės tarnybai  žmogaus teisių aktyvistas pareikalavo papildomai įvertinti individualią situaciją ir teisinės pagalbos nesuteikimo neigiamus padarinius.  Paaiškinu, kad advokatas tikrai praverstų, kadangi nuo 2017-ųjų buvusi Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Sigita Jurgelevičienė teismuose įnirtingai siekia atimti iš aktyvisto gyvenamąjį namą.

VGTPT „chevros“ reakcija buvo drakoniška.  Atvirai pademonstruotas vergiškas nuolankumas S.Jurgelevičienės advokatams Viktorijai Čivilytei, Aivarui Alimui  ir Ingridai Krolienei. Advokato atėmimas iš žmogaus teisių gynėjo yra paskutinė priemonė.  Kad rankos buvo suteptos, matyti iš  VGTPT 2020-12-08 sprendimo  retorikos. Skandalingą dokumentą pasirašė direktorės Ž.Poželienės sudaryta margaspalvė komisija: jos patarėja Sandra Šmulaitė, skyriaus vedėjas Irmantas Skauranskas ir Kauno skyriaus specialistė Ofelija Gontarskytė.

VGTPT sprendime ši trijulė valstybės vardu tiesmukiškai pareiškė: „Akcentuotina, jog pareiškėjas yra žurnalistas ir teisininkas. Šiuo pagrindu  komisijai įvertinus šių aplinkybių visumą, atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.“ (sakinyje padaryta loginė klaida  palikta neištaisyta, – aut.past.). Vertinant minėtus tarnybos sprendimus, matyti, kad valstybės tarnybos tarnautojai diskriminavo žmogaus teisių aktyvistą ne tik dėl socialinės padėties, bet ir dėl grupinės (profesinės) priklausomybės.

Pagal Živilės logiką išeitų, jog VGTPT garantuoja, kad nėra jokių garantijų,  kad valstybės garantuojama pagalba piliečiams bus teikiama.  Dar daugiau. Iš Živilės neadekvačių  judesių  galima susidaryti įspūdį, kad ji dirbdama iš namų ten svaiginasi ar kitaip smaginasi.  Priešingu atveju, reikia būti itin atitrūkusiam nuo tikrovės. Nes „mirties nuosprendžio“  paskelbimas žurnalistams ir teisininkams – tai diagnozė.  Kaip tūlas prokuroras pasakytų: „Živilė Poželienė nesuvokia savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti!“ Bet noriu nuraminti.  Živile, tu ne viena tokia.

Tavo „chevra“  priimdama 2020-12-08  d. sprendimą pažeidė LR teisingumo ministro 2020-07-16  įsakymu Nr. 1R-220 patvirtinto sprendimų tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatas. Aprašas nustato, kad individuali piliečio situacija vertinama pagal šiuos kriterijus: jo turtinę padėtį galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti teisme ir bylos esmę. Tačiau tavo, Živile, „chevra“  aktyvisto turtinės padėties vertinimo apskritai neatliko. Taip ir liko neaišku,  ar žmogaus turtinė padėtis yra sunki ar labai gera.

Vietoje to, Poželienės juristai dokumente piktdžiugiškai krizena, esą Z.Šegždos  gaunamos pajamos „užtikrina finansinį stabilumą“.  Atsakant į  šiuos kliedesius, belieka tik pasitelkti  liaudies išmintį: „Teisingas, kaip žydo bezmėnas.“

Pandemijos karštinė krečia valstybę, 60 000 verslų dėl įvestų ribojimų merdi ant finansinio žlugimo ribos, valstybėje užfiksuotas didžiausias nedarbo šuolis tarp Europos Sąjungos valstybių,  policijos ir kariuomenės  blokpostais  uždaromi VISI miestai ir rajonai, minios valstybės biurokratų pagal komandą nekiša nosies į lauką – dirba iš namų… Todėl tik totalus lunatikas ar nužmogėjęs  biurokratas- valdžiažmogis  gali turėti įžūlumo tvirtinti, kad „finansinis stabilumas užtikrintas“ .

Z.Šegžda pateikė tarnybai Apraše nurodytas išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, kurie apsunkina  jo turtinę padėtį. Margaspalvė „chevra“, gi, savo dokumente pažėrė paistalų krūvelę (normalaus juristo akimis), esą „piniginio išlaikymo vaikui teikimas nėra Z.Šegždos turtinę padėtį sunkinanti aplinkybė, bet yra jo pareiga ir … šios pareigos užtikrinimo priemonė“.

Noriu paneigti šiuos paistalus.  Kalbant teisine kalba, šiuo atveju finansinė prievolė  išlaikyti  vaiką periodinėmis išmokomis nėra „pareiga“ ar „priemonė“,  bet yra priverstinis išieškojimas iš darbo užmokesčio pagal antstolio patvarkymą.   Priverstinis išieškojimas itin apsunkina žmogaus finansines galimybes samdyti advokatą. Tuo tarpu „chevra“ nepateikė jokių argumentų, nuorodų į teisės aktus, paskaičiavimų ir įrodymų, kad vaiko išlaikymo teikimas neapsunkina (ar daro neįmanoma) piliečio galimybės mokėti tarnybos nustatytą ginčijamą skolą valstybei.

Vertinant Aprašo kriterijų – galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, privaloma atsižvelgti tik į pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo išsilavinimą ir profesiją. Tarnybos reikalavimu aktyvistas Z.Šegžda pateikė aukštojo mokslo diplomą su nurodyta ekonomisto specialybe.  Aktyvisto ieškinį, patikslintą ieškinį ir apeliacinį skundą  civilinėje byloje surašė tarnybos paskirti advokatai. Tai įrodo, kad pilietis neturi galimybės veiksmingai savarankiškai sau atstovauti. Bet „chevra“ nusprendė atvirkščiai.

Poželienės juristai sprendime negebėjo teisiškai pagrįsti, kuo remiantis vertinti tokie kriterijai, kaip  bylos sudėtingumas pagal ginčo dalyką ir pobūdį (lyginant su  etalonine byla, kurios sudėtingumo koeficientas yra 1), bylos apimtis ir galimi neigiami padariniai pasibaigus bylos nagrinėjimui. Poželienės kišeniniai  juristai dokumente tiesiog pučia miglą į akis, rašo tai, kas užėjo ant seilės. Esą „byla nepasižymi sudėtingumu“.  Neva teisinių paslaugų nesuteikimas piliečiui nesukeltų  neigiamų padarinių.  Esą „teisinės pasekmės nepasunkins pareiškėjo  turtinės padėties“.

Ką gi, pagaliau išlindo yla iš maišo. Cosa Nostra sveikina Živilę Poželienę Danilčikaitę su tuo, kad jos teisinė sąmonė pasiekė nulinę padalą! Kišeninis VGTPT kolektyvas sėkmingai įvykdė užduotį.  Dabar laukia amžinos meilės aistra  su ką tik prisiekusia teisingumo ministre Ewelina Dobrowolska. „Valstybė garantuoja…“  Tad laukite tęsinio.  Ir atminkite madame Shimon: „apribojimai nemalonūs gali būti, sujaukiantys žmonių  planus, bet tai nėra baisu…“

Šiame satyriniame kūrinyje autorė kritikavo valstybės tarnautojus dėl diskriminavimo, pareigų neatlikimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.

Teisėjas Virginijus Kairevičius raukosi atskleidęs Advokatų garbės teismo superproblemą

Zigmantas Šegžda. Ar Advokatų garbės teismas išsivaduos iš sovietinio sąstingio?

http://biciulyste.com/mums-raso/zigmantas-segzda-ar-advokatu-garbes-teismas-issivaduos-is-sovietinio-sastingio/#more-7831

Turiu pagrindo manyti, kad ne visi Vilniaus apygardos teismo teisėjai vadovaujasi teisės viršenybės principu. Po Lietuvos teismus nardančiam tūlam advokatui, ko gero, net nėra būtina išmanyti teisę. Pakanka turėti ryšius su naudingais žmonėmis ir 800 eurų sumą. Manau, kad 2018-02-20 dieną Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, pats to nenorėdamas, atskleidė Lietuvos advokatūrą kamuojančias piktžaizdes. Tai reiškia, kad dabar advokatų savivalda turi gerą akstiną atsikratyti sovietinio paveldo.

Taip jau įvyko, kad advokatė Viktorija Čivilytė, 2017 metais pralaimėjusi šeimos bylą Vilniaus rajono apylinkės teisme, atsakovės vardu padavė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui. Minėto teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo  Virginijaus Kairevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), teisėjos Rūtos Burdulienės ir teisėjos Rūtos Petkuvienės, 2018-02-20 dienos teismo sprendimu Nr.2A-389-392/2018 patenkino advokatės Viktorijos Čivilytės skundą 100 procentų ir visa apimtimi panaikino apylinkės teismo sprendimą. Teisėjas Virginijus Kairevičius advokatės klientei iš ieškovo priteisė 800 eurų, kuriuos atsakovė už suteiktas paslaugėles buvo sumokėjusi advokatei Viktorijai Čivilytei.

Panagrinėkime, kokiais ryšiais teisėjas  Virginijus Kairevičius yra susijęs su Viktorija Čivilyte. Taip skaitytojas galės susidaryti vaizdą apie tai, kaip gimė Lietuvos Respublikos vardu priimtas Vilniaus apygardos  teismo sprendimas. Advokatės Viktorijos Čivilytės tėvas yra advokatas Juozas Čivilis, dirbantis advokatų kontoroje „Budvytis ir Čivilis“. Advokatas Edmundas Budvytis baigė Vilniaus universitetą 1980 metais, šiuo metu yra Lietuvos advokatūros tarybos narys, apie savo veiklą Sovietų okupacijos metais duomenų nepateikia. Advokatas Juozas Čivilis gimė 1949 metais,  1969-1979 metais buvo Sovietų Sąjungos prokuratūros raštvedys, stažuotojas, rajono prokuratūros tardytojas ir itin svarbių bylų tardytojas, kas įrodo jo darbą okupacinio režimo represinėse struktūrose. Neatmestina, kad abu advokatai galėjo būti ir SSSR komunistų partijos nariai.

Teisėjas Virginijus Kairevičius gimė 1961 metais, 1984-1985 dirbo Vilniaus rajono Vidaus reikalų skyriaus (milicijos?)  tardytoju,  kas reiškia, kad ir jis dirbo okupacinio režimo represinėje struktūroje.  1985–1989 metais Virginijus Kairevičius Sovietų Lietuvos liaudies ūkio vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo institute tarnavo darbo teisės mokymo laboratorijos vedėju. Manau, kad į šias pareigas jis galėjo būti paskirtas tik įstojęs į  okupacinės Sovietų Sąjungos komunistų partiją.

Jungiančioji grandis yra teisėjo Virginijaus Kairevičiaus tėvas, Lietuvos nepriklausomybės medalininkas Jonas Kairevičius,  gimęs 1940 metais, 1965 metais baigęs Vilniaus universiteto teisės fakultetą, 1963-1966 m. buvo Sovietų Lietuvos viešosios tvarkos apsaugos ministerijos tardymo valdybos tardytojas.  Šiuo metu jis dirba Lietuvos  advokatūros Advokatų garbės teismo pirmininku. Jonas Kairevičius savo advokato karjerą pradėjo Sovietų  okupacijos laikais 1966 metais, kai Lietuvos teritorijoje dirbantys advokatai  privalėjo prisiekti ištikimybę komunistų partijai. Lemiantis faktas išdėstytoje istorijoje yra tas, kad  minėtas Juozas Čivilis yra Advokatų garbės teismo pirmininko Jono Kairevičiaus pavaduotojas.

Manau, kad teisėjas Virginijus Kairevičius dėl interesų konflikto pažeidė Teisėjų etikos kodekse įtvirtintą teisėjo nešališkumo principą, kadangi nenusišalino nuo advokatės Viktorijos Čivilytės bylos Nr.2A-389-392/2018 nagrinėjimo. Šiame kontekste itin prieštaringai nuskambėjo faktai, kad Jonas Kairevičius skelbiasi esąs Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios veikėjas, Juozo Lukšos-Daumanto fondo (JAV) koordinatorius Lietuvoje, JAV lietuvių fondo „Į laisvę“ lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialo tarybos pirmininkas bei  Lietuvos evangelikų-liuteronų bažnyčios sinodų pirmininkas.

2018-02-23 dieną elektroniniu paštu perdaviau teisėjui Virginijui Kairevičiui anketą, prašydamas pateikti informaciją apie tai, ar Sovietų okupacijos metais jis (ir jo tėvai) buvo  komunistų partijos nariai, ar bendradarbiavo su KGB struktūromis. Kaip reakcija į mano anketą po keleto valandų iš Vikipedijos buvo išimta didžioji dalis  informacijos apie Jono Kairevičiaus veiklą Sovietų okupacijos laikais. Iš Vikipedijos buvo pašalinta ir informacija apie tai, kad Jono Kairevičiaus sūnus yra Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius.

Mano vertinimu, Sovietų Sąjungai tarnavusių teisininkų klanas vengia  patekti į nepriklausomos žiniasklaidos akiratį ir šiandien jaučiasi  labiau pažeidžiamas, negu visagalis, koks buvo KGB ir komunistų vykdyto lietuvių tautos genocido metais.

 

 

Zigmantas Šegžda, žmogaus teisių aktyvistas iš Vilniaus

Prezidentei D.Grybauskaitei perduotas galbūt neskaidriai veikiančių teisėjų klasteris

Publikuota portale „Laisvas laikraštis“

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=4240:prezidentei-d-grybauskaitei-perduotas-galbut-neskaidriai-veikianciu-teiseju-klasteris&catid=31&Itemid=101

Remdamasis 2017-jų gegužės 4 d. Nacionalinės teismų administracijos direktorės Redos Molienės perduotu bylų sąrašu, Zigmantas Šegžda paruošė teisėjų sąrašą ir kartu su pareiškimu jį persiuntė LR Prezidentūrai. Bylų sąraše yra 96 baudžiamosios, civilinės ir administracinės bylos, kuriose teksto autorius dalyvavo arba dalyvauja kaip pareiškėjas, privatus kaltintojas, nukentėjusysis, įtariamasis, kaltinamasis, ieškovas arba atsakovas.

Autorius nustatė, kiek kartų tas pats teisėjas dalyvavo priimdamas vieną ar kitą sprendimą, spręsdamas su autoriumi susijusias bylas. Paviešintam sąrašui vadovauja teisėjas Algimantas Valantinas (teisėjo kodas 387),  keturis kartus teisme sprendęs Zigmanto Šegždos klausimus,  Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė Daiva Kazlauskienė (teisėjo kodas 468) taip pat 4 kartus sprendė autoriaus likimą, to paties teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkė, Teisėjų tarybos narė Neringa Švedienė (teisėjo kodas 567) – teisme 3 kartus sprendė dėl autoriaus reikalų.

Be to, turimi duomenys leidžia manyti, kad 2015-17 metais byloje Nr. 2-6-983/2017 skyriaus  pirmininkė Neringa Švedienė penkiomis teismo nutartimis paskyrė teisėjus vienasmeniškai nagrinėti apeliacine tvarka ieškovo Zigmanto Šegždos pareiškimus.

Nors autorius prašė, tačiau Nacionalinės teismų administracijos direktorė Reda Molienė negalėjo pateikti informacijos, kurias sąraše esančias bylas teisėjams paskyrė skyrių pirmininkės Daiva Kazlauskienė,  Neringa Švedienė ar apylinkių teismų pirmininkai, nesinaudodami LITEKO bylų skirstymo sistema. Zigmantas Šegžda savo pareiškime Prezidentei D.Grybauskaitei prašo nustatyti, ar 96 bylos teisėjams buvo skiriamos skaidriai, t.y. ar  nebuvo piktnaudžiaujama LITEKO sistemos trūkumais.

Išanalizavęs 96 bylas nagrinėjusių teisėjų sąrašą ir bylose nagrinėjamų klausimų turinį, autorius padarė išvadą, kad jo gyvenimą itin apkartino šie susiję asmenys: jau minėtas teisėjas Algimantas Valantinas, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-jo skyriaus prokurorė Jolita Kančauskienė ir prokurorė Vida Bracevičienė, Vilniaus rajono policijos komisariato viršininkas Arvydas Sinis, Vilniaus apygardos teismo teisėjai Stasys Lemežis (3 kartus priėmė bylose sprendimus, teisėjo kodas 209), Aiva Survilienė (taip pat 3 kartai, kodas 851), Ainora Kornelija Macevičienė (net 6 kartus priėmė bylose sprendimus, kodas 655), Audrius Cininas (3 kartai, kodas 497), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (kodas 312), Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjas Rinaldas Adamonis, Trakų rajono apylinkės teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkė, teisėja Jolanta Bagdonienė (kodas 927) ir  teisėjai Vaida Sinkevičienė, Renata Volodko (kodas 855), Dalia Zeniauskaitė bei Saulius Jakaitis.

Manau, kad Nacionalinė teismų administracija nenorėjo atskleisti kai kurių teisėjų pavardžių, nes 96 bylų sąrašo baudžiamų bylų skyriuje nėra nurodyti Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjams Renatai Volodko, Daliai Zeniauskaitei,  Sauliui Jakaičiui, Alfredui Juknevičiui ir Vaidai Sinkevičienei paskirtų bylų numeriai, nors šie teisėjai sprendė Zigmanto Šegždos suėmimo, iškeldinimo iš namų, teismo ekspertizės skyrimo, nutrūkusios baudžiamosios bylos neteisėto atnaujinimo ir kitus klausimus.

Nacionalinė teismų administracija taip pat išimtį padarė Vilniaus apygardos teismo teisėjai Lauretai Ulbienei (3 kartus priėmė sprendimus Z.Šegždos bylose 1S-601-211/2015, 1S-684-211/2015, 1S-1212-211/2015, teisėjo kodas 211), kurios duktė dirbo tuometinės Viešųjų pirkimų tarnybos vadovės Sigitos Jurgelevičienės pavaldine. Sąrašo galėjo išvengti ir teisėjas Vladislavas Lenčikas (byla 1S-608-190/2015). Švogerių valstybės sindromas?

Susijusių teisėjų „Šindlerio sąrašą“ taip pat užpildė Vilniaus apygardos teismo teisėjai: Stasys Punys (4 kartus sprendė autoriaus bylas, kodas 166), Andrutė Kalinauskienė ( taip pat 4 kartai, kodas 619), Jūra Marija Strumskienė (3 kartai, kodas 580), Leonarda Gurevičienė (2 kartai, kodas 149), Jolanta Čepukėnienė (kodas 487), Regina Pocienė (kodas 318).

Asmenys, gal būt nukentėję nuo minėtų teisėjų sprendimų, galėtų kuo skubiau paviešinti savo bylas „Laisvajame laikraštyje“ arba savo interneto tinklaraščiuose tam,  kad būtų galima nustatyti tikruosius „klasterio“ veiklos mastus. Taip savo konkrečiais darbais prisidėtume prie teismų sistemos tobulinimo ir veiklos skaidrumo didinimo.

Prašiau „Laisvo laikraščio“ redakciją paskelbti 2017-05-04 d. Nacionalinės teismų administracijos dokumentus.

 

Zigmantas Šegžda