Žymos archyvas: vaikų psichiatrė Dalia Minialgienė

Manau, „teisinė sistema“ ir psichiatrija mano vaiką siekia paversti teroristų taikiniu

Publikuota portale „Laisvas laikraštis“

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=4225:teismas-nurode-su-vaiku-galima-susitikti-oze-arba-akropolyje&catid=33&Itemid=141

Mes – valdžia! Mes vagiam ir trypiam žmonių gyvenimus. Jūsų vaikai nėra mūsų vaikai, tačiau jie pasmerkti vykdyti mūsų valią.

„Tai, kad teismo dokumentas nėra vykdomas, nereiškia jog jis negali būti vykdomas (…) Trakų rajono apylinkės teismo 2016-10-14 dienos nutartimi nustatyta laikina bendravimo tvarka gali ir turi būti vykdoma arba geranoriškai, arba priverstine tvarka,“ – 2017-ųjų balandžio 21-ąją valstybės vardu pareiškė teisėja Jūra Marija Strumskienė ir savo žodžius patvirtino apvaliu Vilniaus apygardos teismo antspaudu.

Trakų rajono apylinkės teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė 2016-ųjų spalio 14-osios nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-52-983/2016 nustatė laikiną nepilnamečio vaiko V.Š. bei ieškovo Zigmanto Šegždos bendravimo tvarką, nustatant, kad ieškovas su savo vaiku V.Š. bendrauja prekybos centrų „Ozas“ arba „Akropolis vaikų kambariuose, šalims suteikiant teisę susitikimų metu daryti garso ar vaizdo įrašus bei juos pateikti teismui, policijai ir prokuratūrai.

Skunduose apeliacinės instancijos teismui Zigmantas Šegžda nesutiko su nustatyta bendravimo tvarka. Pirma, tokia bendravimo tvarka negali būti vykdoma dėl dažno vaiko susirgimo, todėl būtų pažeidžiamos vaiko teisės. Antra. Priverstinis vaiko bendravimas su tėvu viešoje vietoje pažeidžia asmens teisę į  privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, numatytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, pažeidžia konstitucinę žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą (Konstitucijos 22 str.).

Be to, prekybos centrai yra itin pavojinga vieta bendrauti su vaikais. Niekas negali garantuoti, kad vilniečiai netaps teroro akto aukomis, kaip tai įvyko Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Švedijoje. Neleistina, kad vaikas taptų teroristų taikiniu.

Teismas turėjo žinoti, kad Zigmantas Šegžda niekada nedavė ir neduos leidimo filmuoti arba daryti garso įrašus jam bendraujant su dukra. Išaiškintina, kad suteikdamas teisę  vaiko ir tėvo susitikimus filmuoti ir įrašinėti, manau, teismas pažeidė asmens teises ir nesiekė apsaugoti asmens garbę ir orumą, kaip tai numatyta LR Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnyje. Pažymėtina, kad civilinę bylą nagrinėjantis  teismas pažeidė LR baudžiamojo proceso kodekso normas – 158 ir 160 straipsnį, kurie nustato, kad esant iškeltai baudžiamajai bylai tik prokurorui pateikus motyvuotą prašymą, ikiteisminio tyrimo teisėjas arba teismas gali duoti leidimą slaptai sekti, filmuoti arba daryti garso įrašus. Šiuo atveju teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė nėra ikiteisminio tyrimo teisėja.

Kažin, ar teisėja Jūra Marija Strumskienė, teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė ir jos nutarties teisėtumą patikrinusi Vilniaus apygardos teismo teisėja Andrutė Kalinauskienė (byla Nr. 2S-2796-619/2016) „geranoriškai arba priverstine tvarka“  pačios psichologiškai pakeltų, jeigu joms akropoliuose tektų po keturias valandas periodiškai bendrauti su savo vaikučiais iki jų pilnametystės, kai visą laiką ištisai ties jų nosimis būtų įžūliai  kaišiojamos vaizdo kameros ir garsą fiksuojantys įrenginiai, o pašaipūs kvaili snukučiai jas varstytų maniakiškais psichopatų žvilgsniais ir sektų kiekvieną judesį. Vargu bau, ar ponios teisėjos pageidautų, kad jas atpažinę žmonės matytų dviprasmiškomis aplinkybėmis. Aš taip pat nepageidauju gadinti savo reputacijos, nenoriu  patekti į dviprasmišką padėtį arba patirti žmonių pašaipas ir viešą pažeminimą, žaisdamas su lėlėmis ar kitais žaislais su mažamečiu vaiku  keistose vaikų žaidimams skirtose patalpose. Manau, kad tokie „teisinės sistemos“ reikalavimai gali būti vertinami Baudžiamojo kodekso 148 str. prasme – žmogaus veiksmų laisvės suvaržymas.

Gi, 2017-04-20 dieną Trakų rajono apylinkės teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė Lietuvos Respublikos vardu nusprendė atradusi prekybos centrus, kaip saugiausią vietą vaikui bendrauti su tėvu. Cituoju teisėjos sprendimą: „nustatyti vaiko ir tėvo bendravimo vietą vaiko gyvenamojoje vietoje netikslinga (…) Atsižvelgęs į tai, kad nuolatiniai šalių konfliktai vaiko akivaizdoje kenkia vaikui, sukelia jam nesaugumo pojūtį, o viešoje vietoje yra mažesnė tarp šalių galinčių kilti konfliktų tikimybė, teismas konstatuoja, jog vaiko ir tėvo bendravimas turėtų būti nustatytas ne vaiko gyvenamojoje vietoje, o neutralioje aplinkoje.“

Teismas suteikė viltį, kad Lietuvoje bus užpatentuotas naujas  konfliktų sprendimo metodas. Dabar psichoanalizės ir seksologijos tėvas Zigmundas Froidas turėtų grabe apsiversti!

Tam, kad teismo sprendimas būtų bent jau pusėtinai pritemptas iki „nešališko ir teisėto“ lygmens, teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė civilinėje byloje kaip liudytojas apklausė Vilniaus rajono centrinės poliklinikos Psichikos sveikatos centro vaikų psichiatrę Laurą Činčikienę bei psichiatrę Dalią Minialgienę, tarnaujančią landsbergininkų partijos vedlio Raimundo Aleknos psichiatrų kontoroje VšĮ „Vilniaus psichiatrijos ir psichoanalizės centras“. Anot teisėjos, psichiatrė Laura Činčikienė mano, kad vien tik su motina gyvendamas Z.Šegždos vaikas namuose jaučiasi nesaugus, dėl susitikimų metu keliamų konfliktų vaikas yra neramus, blogai miega naktimis. Iš psichiatrijos versliuką sukančio Raimundo Aleknos pavaldinė psichiatrė Dalia Minialgienė, pasak teisėjos,  taip pat nurodo, kad tėvo ir vaiko pasimatymus tikslingiau būtų rengti ne vaiko namuose, bet kitoje saugioje aplinkoje.

Turiu pagrindo manyti, kad, teisme reikšdamos savo nuomonę, vaikų ir paauglių psichiatrės Laura Činčikienė ir Dalia Minialgienė padarė  šiurkščią klaidą. Kaip ir jų nuomonei pritarusios trys teisėjos – Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Jūra Marija Strumskienė bei Andrutė Kalinauskienė.

Psichiatrės ir teisėjos neįvertino, kad pasaulis pasikeitė.

Prekybos centras nėra pati saugiausia vieta nei vaikams, nei jų tėvams. Kažin, ar teisėjos, paauglių ir vaikų gydytojos norėtų, kad jų pačių vaikai atsidurtų teroristų taikinyje. Nepamirškime, kad Lietuvos Vyriausybė gera valia įsipareigojo per metus priimti daugiau nei 1000 karo pabėgėlių iš Afganistano ir Sirijos.

Be to, manau, kad esamas kvalifikacijos lygis neleidžia gydytojoms-psichiatrėms suprasti, kad specialiai surežisuotas viešai išreikštas veiksmas gali padaryti nepataisomą žalą bet kurio žmogaus psichikos sveikatai. Panašiai, kaip realybės šou dalyvių – „Psicho“ ir „Raudonos“ viešas lytinis aktas, nufilmuotas „Akropolio“ prekybos centre. Taip buvo sužlugdyti dviejų jaunų žmonių gyvenimai. Reitingų genamas TV laidos režisierius vienu ypu pasiuntė jaunus žmones į gašlių paskalų ištroškusios visuomenės užribį.

Labai jau simptomatiška, kad šįkart realybės šou daromas iš mažamečio vaiko. Mažametis „geranoriškai arba priverstine tvarka“ siunčiamas ten pat –  į akropolius.

Kažin, ar atsiras norinčiųjų, kad jų vaikus gydytų minėtos vaikų ir paauglių gydytojos, jei išaiškėtų, kad psichiatrės veikė pagal teisės tarnų iš anksto surežisuotą scenarijų, norėjo taip veikti ir veikdamos aiškiai suvokė, į kokį pavojų savo pasisakymais stato mažametį vaiką ir jo šeimą.

Be to, manau, kad minėti Trakų rajono apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų sprendimai griauna pasitikėjimą visų instancijų teismais ir teisingumu.

Zigmantas Šegžda