Žymos archyvas: teisėjas Algimantas Valantinas

Nugalabyta teismų sistema: viskas bus labai bjauru.

https://www.laisvaslaikrastis.lt/nugalabyta-teismu-sistema-viskas-bus-labai-bjauru/

Anot nacistų šalininko Klauso Švabo, „pandemija yra reta ir trapi proga permąstyti, įsivaizduoti ir iš naujo perkurti mūsų pasaulį“. Tai dar nesibaigė, bet langas jau užsidaro, o mūsų pasaulis dar nėra „permąstytas“ ir „perkrautas“, bent jau ne negrįžtamai, kol kas ne. Akivaizdu, kad globalistai nepakankamai įvertino galimą pasipriešinimą Didžiajam perkrovimui ir laiką, kurio prireiks tam pasipriešinimui užgniaužti. Imituojama „pasaulinė sveikatos krizė“, kaip bebūtų, baigėsi. Tai reiškia, kad globalistai susimovė.

Nežinau, kas nutiks. Bet mes pavojingai artėjame prie taško, kai nacistų užvaldytas Seimas paskirs teisėją Algimantą Valantiną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku. Jei taip atsitiks, viskas bus labai bjauru. Tai bus ženklas, kad per likusius 2 metus neokomunistai turės tapti visiškais fašistais, nes norės užbaigti tai, ką pradėjo.

Jau niekam nėra jokia paslaptis, kad teisėjos Loretos Braždienės pirmininkavimas Vilniaus apygardos teisme palieka beviltišką įspūdį. Ryškėja katastrofiškas vaizdas, kad trijų pakopų teismų sistema pabrėžtinai atsisako saugoti ir ginti prigimtinę teisę į privačią nuosavybę. Nepaisant to, kad pagal LR Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintą principą žmogaus teisės ir laisvės, tarp jų ir teisė į privačią nuosavybę, yra prigimtinės. Todėl turto konfiskacijų niekada negalima pateisinti. Bet totalitarinės valdžios vadovaujamos valstybės konfiskacijos kelia grėsmę žmogaus teisėms, taip pat teisinės valstybės legitimumo sąlygoms.

Manote, kad tokie teisėjai, kaip Loreta Braždienė, Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Dalia Vasarienė, Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis, Egidija Tamošiūnienė, Artūras Driukas, Jūratė Varanauskaitė kada nors viešai pripažins visą žalą, kurią jie padarė man, visuomenei, žmonėms ir jų šeimoms, o juo labiau atsiprašys už visą tą prievartą, smurtą, pažeminimą ir didelės vertės gyvenamojo namo „konfiskaciją“?

Na, jie to nepadarys. Jie ketina suktis, dviprasmiškai aiškinti, teisintis, racionalizuoti, ko tik prireiks, kad įtikintų save ir savo auditoriją, jog, prasidėjus teisėjų korupcijos bylai, viskas buvo „permąstyta“ ir „perkrauta“, nes, štai, žiūrėkite, net Teisėjų tarybos sudėtis buvo atnaujinta.

Toliau pateikiami įrodymai ir vertinimai. Tai – Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-08-05 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-597-1130/2021 ir Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22 nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-2855-653/2021 teisinė analizė, išvados ir kritika. Verta įsidėmėti, kad šiuos teismų sprendimus priėmė teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė ir Erlandas Stanislovaitis. Kaip žinia, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Dalia Vasarienė (nuotr. viršuje – teisėja Dalia Vasarienė išrinkta Europos teismų tarybų tinklo Prezidente), Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis, Egidija Tamošiūnienė, Artūras Driukas ir Jūratė Varanauskaitė, 2 kartus atsisakydami priimti mano kasacinį skundą, sąmoningai užkirto galimybę patikrinti minėtų teismų sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą

Turiu pagrindą manyti, kad mano bylą nagrinėjusių teismų motyvuojamoji teismo sprendimo ir nutarties dalys – be teisinių argumentų, teismai pakankamai netyrė ir neįvertino šios bylos esminių įrodymų, be argumentų atmetė esminius bylos įrodymus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2016-11-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016 suformavo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, pagal kurią būtina atsižvelgti į Civilinio kodekso (CK) 4.80 straipsnio 2 dalies tikslą; atidalijimo būdo priteisiant kompensaciją pinigais taikymo išimtinumą lemia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas bei CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko teisių apsaugos garantijos, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, todėl, taikant šį atidalijimo būdą, būtina užtikrinti bendraturčių kaip turto savininkų interesus.

Kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad piniginės kompensacijos už gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalį priteisimas bendraturčiui be jo sutikimo vertintinas kaip neteisingas CK 4.80 straipsnio 2 dalies taikymas, pažeidžiantis asmens nuosavybės teisę (žiūr. LAT 2003-09-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005-11-04 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005). Taigi tais atvejais, kai šalims vykdant bendradarbiavimo pareigą galima rasti racionalaus atidalijimo natūra variantą, ieškinys, kuriuo siūloma vienam iš bendraturčių be jo sutikimo skirti kompensaciją pinigais, turi būti atmetamas (žiūr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-09 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009).

Taigi, teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė priimdami neteisėtą teismo sprendimą, kad yra pagrindas taikyti atidalijimą išmokant ieškovui kompensaciją pinigais be jo sutikimo ir priteisti atsakovei ieškovui priklausančią turto dalį, kadangi: 1) ieškovo siūlomas turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas pagal architektės 2021-04-29 projektinius pasiūlymus yra negalimas ir 2) šalis sieja itin konfliktiški santykiai, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, spręsdami, kuriai šaliai konkrečiai priteisti daiktą natūra, individualiai nesprendė klausimo, ar ieškovo interesas naudotis daiktu yra esminis, neištyrė ir neįvertino ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu. Šie teisėjai nepagrįstai šiame ginče laikė, kad atidalijamo savininko (ieškovo) interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus, be jokių argumentų atmesdami esminį įrodymą, kad ginčo gyvenamasis namas yra vienintelis ieškovo gyvenamasis būstas.

Pažymėtina tai, kad teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė nutartyje be jokių argumentų atmetė oficialųjį rašytinį įrodymą (pažeistas Civilinio proceso kodekso (CPK) 17 str. įtvirtintas procesinio lygiateisiškumo principas ir CPK 331 str. 4 d. 3 p.) – Vilniaus apygardos teismo 2018-03-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-528-430/2018, kuri ieškovo interesą naudotis bendrąja daline nuosavybe įvertino kaip labai svarbų. Pastarąja prejudicinę galią turinčia nutartimi Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad ieškovas, namų valdoje jau gyvenant atsakovei, investavo savo asmenines lėšas 4632 EUR į šalių bendro turto pagerinimą, taip ženkliai padidino ginčo šalių bendro turto vertę. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra suinteresuotas gyventi ginčo name, nes jis padidino ginčo turto vertę, ir į tai, kad ginčo gyvenamasis namas yra vienintelis ieškovo gyvenamasis būstas, konstatuotina, kad teismas, priimdamas neteisėtą sprendimą priteisti atsakovei ieškovui priklausančią turto dalį, dėl ko ieškovas liko be jokio gyvenamojo būsto, nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (pažeista CPK 3 str. 1d.).

Teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė priimdami neteisėtą nutartį nesiaiškino nei galimybės atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra, nei galimybės nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką. Tačiau atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais yra subsidiarus, pagalbinis, išimtinis atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Teismų praktikoje laikoma, kad atidalijimo kompensuojant pinigais subsidiarumo nepaisymas reiškia esminį savininko teisių pažeidimą (žiūr. LAT 2011-05-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Taigi išimtinis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sumokant kompensaciją būdas pasirinktas neteisėtai ir nemotyvuotai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-02-09 civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009 yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, teismas turi pasirinkti atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Kartu kasacinis teismas suformavo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, pagal kurią tuo atveju, kai bendraturčio dalis nuosavybėje su kitais bendraturčiais yra lygi ir yra galimybė tą dalį išskirti natūra, išimtinio atidalijimo būdo (kompensacijos pinigais) taikymas laikytinas savininko teisių pažeidimu (žiūr. LAT 2011-05-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).

Šiuo atveju ieškovo realioji nuosavybės dalis nuosavybėje su atsakove yra lygi, be to ieškovo nuosavybės dalis nuosavybėje (ši dalis byloje teismo ekspertizės akte įvertinta 103 tūkst. EUR suma) yra itin didelė ir būtų galima ją racionaliai atidalyti, todėl ieškovo teisė į jam natūra priklausančią dalytino turto dalį neturėtų būti paneigta, sumokant byloje nustatytą piniginę kompensaciją. Teismas, nustatydamas ginčo turto vertę, vadovavosi 2018 m. gegužės 17 d. nutarties pagrindu atliktos teismo ekspertizės aktu bei nustatė, kad ginčo turto vertė yra 206 000 Eur, atitinkamai kiekvienai iš šalių tenkančios turto dalies vertė – 103 000 Eur.

Dėl to konstatuotina, kad teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė teismo nutartyje priimdami sprendimą, kad yra pagrindas taikyti atidalijimą išmokant ieškovui kompensaciją be jo sutikimo, pažeidė Civilinio Kodekso (CK) 1.2 str. 1 d. (nuosavybės neliečiamumo principas), CK 4.80 str. 2 d., CK 4.93 str. 2 d. 1 p., pažeidė LR Konstitucijos 23 straipsnį, neatsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus dėl prioritetinio bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo – atidalijimo natūra – taikymo, tinkamai nemotyvavo ir nepagrindė teisiniais argumentais, nenurodė įstatymų, kuriais teismas vadovavosi darydamas pirmiau nurodytą išvadą. O tai reiškia, kad teismo sprendimas yra be išsamių motyvų. Tuo būdu teismas pažeidė CPK 331 str. 4 d. 4 punktą

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (LAT 2018-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018).

Dėl apeliacinės instancijos teismo (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė) nurodytų aplinkybių, kad sklypo kieme esantys pagrindinio daikto priklausiniai – gręžtinis vandens šulinys bei buitinių nuotekų valymo įrenginys „lieka bendrai naudotis (…) taigi, apeliantas nepagrindė teiginio, kad pagal jo pateiktus projektus suformuojami visiškai izoliuoti butai“, ieškovas pateikė išsamius teisinius argumentus apeliacinio skundo skyriuje „Dėl pagrindinio daikto ir jo priklausinių skirtingo teisinio režimo nustatymo“. Apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo 8-11 puslapiuose pateiktų teisinių argumentų motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje iš viso nepasisakė, taip pažeidė CPK 17 str. (procesinis lygiateisiškumas) ir 331 str. 4 d. 4 punktą.

Taigi, teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė ne tik neanalizavo ir nesvarstė, ar ginčo namo atidalijimas butais padarys neproporcingą žalą dviejų naujai suformuotų butų paskirčiai (kaip tai numatyta CK 4.80 str. 2 d.), bet ir neišnagrinėjo, ar naujai suformuoti du butai yra pagrindiniai daiktai ir turi tokią pačią paskirtį – jie yra pritaikyti gyventi.

teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė atmetė oficialųjį rašytinį įrodymą – Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1655-910/2020.

Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatinėjimo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (LAT 2012-12-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012). Vadovaujantis CPK 182 str. 2 punkte įtvirtinta teisės norma, tarp tų pačių šalių kilusiuose ginčuose teismo jau išaiškintų faktų turinys kaip bylos faktinė aplinkybė iš naujo neįrodinėjamas.

Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju Vilniaus apygardos teismo 2020-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1655-910/2020 turi prejudicinę galią – yra įsiteisėjusi, byloje dalyvavo tie patys asmenys, joje buvo sprendžiamas to paties ginčo turto atidalijimo klausimas. Vilniaus apygardos teismas 2020-10-23 nutartimi, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustatė nagrinėjamos bylos faktinę aplinkybę, kad „subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, tokios kaip bendraturčių tarpusavio santykiai, yra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl galimybės atidalyti bendraturčius iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra, tačiau jos negali būti pernelyg sureikšmintos, suteikiant pirmenybę atidalijimui išmokant bendraturčiui kompensaciją pinigais, nepaisant realios galimybės atidalyti bendrosios nuosavybės teise valdomą turtą natūra“.

Teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė teismo nutartyje be jokių argumentų atmesdami oficialųjį rašytinį įrodymą – jau minėtą Vilniaus apygardos teismo 2020-10-23 nutartį (tuo pažeistas CPK 331 str. 4 d. 3 punktas), tiesiogiai šio įrodymo neištyrę ir dėl jo visiškai nepasisakę (tuo pažeista CPK 14 str. 1 dalis), neteisėtai sprendė, kad šalis siejantys konfliktiški santykiai yra pagrindas taikyti atidalijimą išmokant ieškovui kompensaciją be jo sutikimo ir priteisti atsakovei ieškovui priklausančią turto dalį.

Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjas Erlandas Stanislovaitis, priimdamas neteisėtą teismo sprendimą, kad atidalijimas natūra nėra priimtinas bendrosios dalinės šalių nuosavybės nutraukimo būdas, kadangi, faktiškai (natūra) atidalijus nekilnojamąjį turtą: 1) nekilnojamajam turtui būtų padaryta neproporcinga žala, nekilnojamojo turto vertė žymiai sumažėtų ir tokiu atveju nukentėtų tiek ieškovo, tiek atsakovės turtiniai interesai, 2) atidalytų ginčo turto dalių realizavimas ateityje būtų labai apsunkintas, 3) šalys patirtų papildomas išlaidas, susijusias su atidalijimu natūra, 4) būtų sudarytos teisinės prielaidos tolesniems šalių tarpusavio konfliktams kilti bei tolesniam šalių bylinėjimuisi. Esant nurodytoms 4 aplinkybėms (…) taikytinas atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais.

Teisėjas Erlandas Stanislovaitis priimdamas neteisėtą sprendimą, kad „taikytinas atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais“, vadovavosi neteisiniais argumentais, t. y. vadovavosi „esant 4 aplinkybėms“, tačiau neatsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus dėl prioritetinio bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo – atidalijimo natūra – taikymo, tinkamai nemotyvavo ir nepagrindė teisiniais argumentais, nenurodė įstatymų, kuriais teismas turėjo vadovautis darydamas pirmiau nurodytą išvadą. O tai reiškia, kad teismo sprendimas yra be motyvų. Tuo būdu teisėjas Erlandas Stanislovaitis pažeidė CPK 270 str. 4 d. įtvirtintą teisės normą.

Teisėjas Erlandas Stanislovaitis teismo sprendime neteisėtai spręsdamas, jog natūra atidalijus nekilnojamąjį turtą jo vertė žymiai sumažėtų, tuo būdu „nekilnojamajam turtui būtų padaryta neproporcinga žala“, pažeidė CK 4.80 straipsnio 2 dalį.

Taigi, bylą nagrinėję teismai neanalizavo ir neišnagrinėjo, ar ginčo namo atidalijimas butais padarys neproporcingą žalą šių butų tikslinei paskirčiai, kai jų paskirtis yra žmonių gyvenimas juose. Teisėjas Erlandas Stanislovaitis, pasisakydamas, kad šalys patirtų papildomas išlaidas, susijusias su nekilnojamojo turto atidalijimu natūra, pripažino, kad ginčo turtas yra dalus daiktas. Namo dalumo butais nepaneigė ir atsakovė.

Iš tikrųjų, CK 4.80 str. 2 d. įtvirtinta norma nustato, jog pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Sprendžiant dėl galimybės padalyti daiktą natūra, būtina atsižvelgti į CK 4.6 straipsnio normas, apibrėžiančias daliuosius ir nedaliuosius daiktus. Pagal šio straipsnio 1 dalį daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas dalykas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-11-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009 yra pabrėžęs, kad teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini, t. y. fiziškai įmanomi įgyvendinti, atitikti bendraturčių dalis, nedaryti neproporcingos žalos daiktui, taip pat nepažeisti kitų asmenų teisių.

Ieškovas pateikė įrodymą – 2021-04-29 architektės projektinį pasiūlymą, kuris pagrindžia, kad šalims nuosavybės teise priklausančiame ginčo name teikiami atidalijimo variantai yra procedūriškai ir techniškai priimtini: naujai suformuoti du butai yra pagrindiniai daiktai, turintys tokią pačią paskirtį: jie yra pritaikyti gyventi. Taigi, ginčo gyvenamasis namas padalijamas natūra taip, kad nėra padaroma neproporcinga žala naujai suformuotų butų tikslinei paskirčiai ir kiekvienas butas gali būti kaip savarankiškas dalykas.

Tačiau bylą nagrinėję teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė ir Erlandas Stanislovaitis tiesiogiai neištyrė įrodymo – 2021-04-29 architektės parengto projekto, kuris pagrindžia, kad ginčo turtas yra dalus daiktas (taip pažeistas CPK 14 str., 17 str., 185 str.), neanalizavo ir nesvarstė, kad įgyvendinus šį projektą yra reali galimybė pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra, suformuojant du visiškai izoliuotus butus, kurių paskirtis yra žmonių gyvenimas juose, taip, kad galėtų būti bent maksimaliai sumažinamos prielaidos konfliktinėms situacijoms atsirasti. O tai reiškia, kad teismai sprendime (nutartyje) neatskleidė bylos esmės.

Apeliacinio skundo skyriuje „Dėl ieškovo projektinio pasiūlymo atitikties teisės aktų reikalavimams“ yra išdėstyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie pagrindžia aplinkybę, kad atestuotos architektės parengtas 2021-04-29 projektinis pasiūlymas visiškai atitinka statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 120 punkte (toliau – Nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka) nustatytus reikalavimus: naujai suformuotos patalpos gali būti naudojamos pagal paskirtį, t. y. numatyti atskiri įėjimai į šias patalpas, numatytos atskiros inžinerinės sistemos (namo viduje), išspręsti automobilių stovėjimo vietų klausimai. Tačiau teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė dėl apeliacinio skundo 11- 18 puslapiuose pateiktų teisinių argumentų motyvuojamojoje sprendimo dalyje iš viso nepasisakė, taip pažeidė CPK 17 str. (procesinis lygiateisiškumas), 331 str. 4 d. 4 punktą.

Dėl to konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami neteisėtą sprendimą atidalyti daiktą išmokant kompensaciją pinigais nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (žiūr. LAT 2016 m. lapkričio 4 d. priimtą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016; 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2009 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009; 2018-11-06 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 36 punktas), dėl ko šis pažeidimas pripažintinas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė) motyvuojamojoje nutarties dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai, nors pagal architektės projektą fiziškai ginčo gyvenamąjį namą padalijus į 2 izoliuotus butus nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekvienas butas gali būti kaip savarankiškas dalykas, o tai reiškia, kad teismo nutartis yra be motyvų, dėl ko šis pažeidimas pripažintinas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą,

Be to konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami sprendimą dėl negalimumo atidalyti bendrosios nuosavybės teise valdomą turtą natūra, atmetė du oficialiuosius rašytinius įrodymus, tiesiogiai neištyrė ir neįvertino įrodymo – 2021-04-29 architektės projektinio pasiūlymo, neatskleidė bylos esmės, tuo būdu pažeidė CPK 14 str., 17 str., 331 straipsnio 4 d. 3-4 p. įtvirtintas procesinės teisės normas, pažeidė CK 1.2 str. 1 d., 4.80 str. 2 d. ir 4.93 str. nustatytas materialinės teisės normas, teismų sprendimai yra be motyvų (tuo pažeistas CPK 331str. 4 d., 329 str. 2 d. 4 p.).

Tokiu būdu, nurodytų teisės normų pažeidimas turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, nes šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, kad bendrosios nuosavybės teise valdomą turtą natūra atidalyti negalima, o tai teikia pagrindą peržiūrėti bylą kasacine tvarka pagal CPK 346 str. 2 d. 1 punktą. Taip buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis bei šios konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis „Nuosavybės apsauga“ (iš niekieno negali būti paimamas jo turtas).

Zigmantas Šegžda

Teisėjai Alvydas Pikelis, Eligijus Gladutis, Audronė Kartanienė paskelbs nuosprendį demokratinei valstybei

http://biciulyste.com/mums-raso/nuosprendi-demokratinei-valstybei-paskelbs-lietuvos-auksciausiasis-teismas/#more-14645

Lietuvių tautos pasipriešinimas (arba nesipriešinimas) Deep state vadeivų vykdomai šliaužiančiai valstybės okupacijai pasiekė lūžio tašką. Mainstream media marionečių kurstoma koronaisterija, žodžio laisvės ribojimas, masinis verslų uždarymas, šalyje įvesti griežti judėjimo ribojimai kalba apie tai, kokiais metodais pakertama valstybės konstitucinė santvarka. Deep state kolaborantams beliko užimti paskutinę demokratinės valstybės tvirtovę – atimti piliečių prigimtinę teisę į privatų gyvenimą.

Kaip ir kieno rankomis tai bus įgyvendinta? Demokratinė valstybė išnyks itin netikėtu ir plika akimi nematomu būdu. Svarbus veiksnys užtikrinant destruktyvių veiksmų sėkmę – pasiekti, kad teisininkų klanas ir Mainstream media tylėtų lyg vandens į burną prisėmę. Kad nekiltų pasipiktinimo banga, kaip visada, opozicija liks apgauta ir nukvailinta. Teismas nesiafišuodamas priims nutartį. Nuo tada precedentas (kasacinio teismo praktika) bus taikomas visose teisminėse bylose, kuriose sprendžiamas privataus gyvenimo neliečiamumo klausimas.

Ką reikštų tokia „kasacinio teismo praktika“ asmeniškai kiekvienam iš mūsų? Tai reikštų, kad kiekvienas, slapta ar klasta patekęs į privačią namų valdą, turės teisę diktofonu ar vaizdo kamera įrašyti piliečių pokalbį. Toks be teismo sankcijos gautas įrašas galės būti teikiamas teisėsaugai, pagrindžiant piliečio padarytą „nusikalstamą“ veiką, užfiksuotą nelegaliame įraše. Atsiras begalinė erdvė baudžiamųjų bylų klastojimui, palengvės raganų medžioklė politinio arba kriminalinio susidorojimo prasme.

Apie tai, kaip gyvens lietuvis atėmus jam teisę į gyvenimo privatumą, gana tiksliai rašo Algimantas Rusteika: „Susituokus socialiniai darbuotojai nuolat pagal patvirtintus grafikus, o taip pat ir pagal operatyvinę informaciją iš skundimo linijų atlieka patikras vietose, neatitinkančius nustatytų reikalavimų sutuoktinius paima, uždeda apykojes ir atiduoda globėjams panaudai… Savavališko nėštumo atveju nelegalus produktas konfiskuojamas.“

2021-02-13 dieną rašytoja Dalia Staponkutė šia tema pasisakė dar taikliau: „Vergovė paprasčiausiai keis savo pavidalą. Nesunkiai įsivaizduoju baisesnes už vergovę santvarkas, tarpstančias ant valdovų klastos ir melo. Jos sugebės nukvailinti žmones taip, kad jie prilygs mašinoms, tačiau tikės esantys laisvi ir noriai klausys valdžios. Jos pavers žmogui būtiną poilsį ir malonumą aistra dirbti, stipria, kaip barbarų aistra kariauti.“

Žmogaus teisių aktyvistas Zigmantas Šegžda, dar 2014-aisiais atskleidęs šį piliečių pavergimo mechanizmą, nusprendė pasipriešinti. Tais pačiais metais jis apskundė prokuratūrai ir teismui Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorus (vyriausioji prokurorė Jolita Kančauskienė) dėl neteisėto informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo ir panaudojimo. „Teisinė sistema“ nedelsdama griebėsi bauginimo taktikos: 2014-12-03 žmogaus teisių aktyvistas pagal suklastotą baudžiamąją bylą buvo suimtas 50 dienų terminui.

Buvęs generalinis prokuroras, o dabar – Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas teisėjas Algimantas Valantinas atlieka pilkojo kardinolo rolę Z.Šegždai iškeltoje baudžiamojoje byloje. Iki šios dienos žmogaus teisių aktyvistas tebegniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga. Tai reiškia, kad Z.Šegžda žengė teisinga linkme: atskleidė sąmokslą ir paskelbė karą mafijinei „teisinei sistemai“.

Teisminei valdžiai labai nepatinka tai, kad aktyvistas paviešino daug dokumentų įrodančių, kokiu būdu mafijinė sistema daro teisės pažeidimus. Ir kaipgi patiks, jei pilietis perprato ir atskleidė Deep state vadeivų slaptą planą – pripratinti žmones prie minties apie tai, kad valstybės represinės struktūros niekada nebus baudžiamos už nusikaltimus asmens privataus gyvenimo neliečiamumui.

Kaip žinia, teoriškai mūsų Konstitucija, Civilinis kodeksas, Baudžiamasis kodeksas, Visuomenės informavimo įstatymas ir kiti teisės aktai remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatomis. Tačiau didžioji dalis piliečių ir dabar nežino, kad realiame gyvenime šališkas teismas valstybės vardu priimdamas sprendimą, kaip taisyklė, teisės aktais nesivadovauja.

Žmogaus teisių aktyvistas Z.Šegžda dar 2015-ųjų vasarą internete patalpino tekstą „Slaptas asmens sekimas: ką apie tai žvangina teisės tarnų teisinė sąmonė“, kuriame apžvelgė 2014-2015 metais prokuratūros ir teismų priimtus nutarimus dėl teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimų. Vilniaus apylinkės prokuratūros 6 skyriaus vyriausioji prokurorė Jolita Kančauskienė (2014-11-24 ir 2014-12-22) teigia, kad įstatymai nedraudžia asmeniui slapta įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Prokurorė įrodinėja, kad valstybės įstaigos – Viešųjų pirkimų tarnybos direktorės Sigitos Jurgelevičienės atlikti ir policijai pateikti privačių pokalbių įrašai nelaikytini atliktais pažeidžiat teisės aktus. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Ramučio Jancevičiaus pavaduotojas Eugenijus Papučka (2014-12-23) irgi šiuo klausimu neįžvelgia jokių žmogaus teisių pažeidimų.

Vilniaus apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Julius Rėksnys (2015-03-04) bei prokuroras Stanislav Barsul (2015-03-18) skundus dėl neteisėto informacijos rinkimo ir panaudojimo vertina kaip slaptai sekamo asmens objektyvų nepasitenkinimą ir emocijas, susijusias su nepalankiais sprendimais, priimtais aktyvisto atžvilgiu. Generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas (2015-01-19) taip pat neįžvelgia nusikalstamos veikos požymių, jei privatus asmuo be mūsų sutikimo renka ir trečiajai šaliai atskleidžia informaciją apie mūsų privatų gyvenimą. Prokuroras nemano, kad šioje situacijoje S.Jurgelevičienė garso įrašus būtų padariusi įstatymų draudžiamu būdu.

Apibendrinus prokurorų išsakytas mintis, galime susidaryti aiškų paveikslą, kad, jei kreipsimės į prokuratūrą dėl neteisėto kišimosi į asmens privatų gyvenimą, t.y. dėl informacijos rinkimo be asmens sutikimo jo namuose, labai tikėtina, kad tokia skundžiama veika nebus vertinama, kaip žmogaus teisių pažeidimas.

Dabar pažvelkime, kaip mums rūpimą žmogaus teisių pažeidinėjimo problemą suvokia Vilniaus apygardos teismų teisėjai. Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjas Alfredas Juknevičius (2014-10-30, 2015-01-14 ir 2015-01-23) problemos nemato, nurodydamas, kad periodiškas garso ar vaizdo įrašų darymas be asmens sutikimo gali būti vertinamas ne kaip neteisėtas duomenų rinkimas apie asmens privatų gyvenimą, bet kaip siekimas įrodyti sekamo asmens elgesį ir jo daromą poveikį. Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėja Renata Volodko (2014-12-12), neteisėtai atėmusi laisvę aktyvistui 14 dienų terminui, savo požiūrį dėl sistemingo žmogaus teisių pažeidimo pristato taip: „Tuo atveju, jeigu veiksmai, kuriais gauti duomenys, nėra specialiai reglamentuojami, vadovaujamasi principu „leidžiama viskas, kas nėra draudžiama“. Teisėja pabrėžia, kad „įstatymai nedraudžia slapta įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis.“

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Petro Karvelio (2015-02-10) pozicija mus dominančiu klausimu idealiai sutapo su prokuroro Dariaus Čapliko nuostatomis. Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis (2015-03-18), teigia, kad Z.Šegždos skundžiamu atveju slapta padaryti garso įrašai neįrodo nusikalstamos veikos fakto. Pažymėtina tai, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas 2014-2015 metais teismo nutartimis spręsdamas aktyvisto Z.Šegždos neteisėto suėmimo klausimus jam iškeltoje baudžiamojoje byloje, kuri grindžiama įstatymu uždraustu būdu padarytais garso įrašais, teisės į privatų gyvenimą pažeidimo taipogi „nepastebėjo.“ Taigi, teisėjai teismo nutartyse dėsto poziciją, kad asmens slaptas sekimas, kaip žmogaus konstitucinės teisės į privatų gyvenimą pažeidimas, yra mažareikšmė problema (!). Visiems leidžiama viskas, kas nėra draudžiama.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, žmogaus teisių aktyvistas toliau tęsė kovą už demokratinę valstybę, rinko duomenis apie žmogaus teisių pažeidimus. 2017-ųjų rugsėjo mėnesį portalas „Laisvas laikraštis“ straipsnyje „Lietuvos apeliacinio teismo šefui Algimantui Valantinui koją pakišo ukmergiškis teisėjas R.Adamonis“ pristatė aktyvisto teisminio karo mastą:

„Lietuvos Prezidentūra (Dalia Grybauskaitė, – aut. past.) yra informuota, jog dėl to, kad teisėjas Rinaldas Adamonis nagrinėdamas bylą, švelniai tariant, pernelyg laisvai interpretavo baudžiamojo proceso normas pagal savo „vidinį įsitikinimą“. Z.Šegžda padavė aštuonis skundus teisėjo Algimanto Valantino vadovaujamai Teisėjų tarybai, šešis skundus – Vilniaus apygardos teismo pirmininkams Vytautui Zeliankai (dabar – Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, – aut.past.) ir Loretai Braždienei, tris skundus – Teisėjų etikos ir drausmės komisijai (pastarosios komisijos pirmininkas yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aurelijus Gutauskas, – aut.past.) Be to aktyvistas dešimt kartų skundė teisėjo R.Adamonio nutartis apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

Autorių šokiravo faktai apie tai, kad žmogaus teisių aktyvisto aštuonis apeliacinius skundus dėl teisės normų pažeidimo (nagrinėjant bylą teisme) teisėjas R.Adamonis teismo nutartimis apskritai atsisakė priimti ir juos grąžino pareiškėjui. Tai reiškia, kad teisėjas užkirto kelią pareiškėjui skųsti Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimus aukštesniajam teismui.“

Didžiausią susirūpinimą kelia faktai, kad aktyvisto apeliacinius skundus dėl Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nagrinėję Vilniaus apygardos teismo skyriaus pirmininkės Daivos Kazlauskienės paskirti „etatiniai“ teisėjai (Ainora Kornelija Macevičienė, Stasys Punys, Stasys Lemežis) savo nutartimis atmetė aktyvisto prašymus išnagrinėti jo skundus apeliacinės instancijos teisme. Tai reiškia, kad šie teisėjai neparodė noro tinkamai atlikti savo pareigą – patikrinti ir užtikrinti teisėjo R.Adamonio procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.

2018-04-08 dieną laikraštyje „Bičiulystė“ aktyvistas Z.Šegžda paskelbė tekstą pavadinimu „Mūsiškiai hongweibing‘ai: „Piliečius terorizuojame nemokamai, nes už tai moka valstybė.“ Pasak autoriaus, „garso įrašai, užfiksuoti pažeidžiant teisės normas, teikiami teisėsaugai, kuri žmonių turtinius ir šeiminius ginčus nepagrįstai kriminalizuoja. Vien tik 2017 metais taikant „apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ diskursą Lietuvoje buvo iškelta apie 10 tūkstančių baudžiamųjų bylų.“

2017-11-27 ir 2017-12-28 nutartimis teisėjas R.Adamonis ir Vilniaus apygardos teismo teisėja Virginija Liudvinavičienė paskyrė garso įrašų, užfiksuotų pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, teismo kompleksinę informacinių technologijų-fonoskopinę ekspertizę. Lietuvos teismo ekspertizės centras savo metodikoje teigia, kad tokia ekspertizė daroma tik ypač svarbiose kontrabandos, kyšininkavimo, turto prievartavimo bylose. Gi, žmogaus teisių gynėjas nėra kaltinamas kontrabanda, kyšininkavimu ar prievartavimu. Iš to, kad buvo paskirta ir atlikta neteisėta teismo ekspertizė, t.y. pilietis persekiojamas taip, lyg jis būtų ypač svarbus kontrabandininkas, galima spręsti, kad teismai ir teismo ekspertai atliko ypatingos svarbos užduotį.

Lietuvos teismo ekspertizės centro vadovų Giedriaus Mozūraičio ir Vidmanto Vaitekūno užduotį gavę teismo ekspertai Pavel Krasovski, Jelena Devenson ir Renata Konarskienė atliko įstatymu uždraustu būdu gautų garso įrašų ekspertizę. 2018-04-10 Z.Šegžda teismo ekspertų veiklą apskundė Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai. Skunde pažymėjo, kad minėti ekspertai pažeidė Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso 58–59 punktų nuostatas. Minėta taryba 2018-11-08 sprendimu aktyvisto skundo dalį paliko nenagrinėtą, o kitą dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Aktyvistas tarybos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. 2019-08-02 teisėjų kolegija (teisėjai Tomas Blinstrubis, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Rūta Miliuvienė; bylos Nr. I-1471-1063/2019) sprendimu Z. Šegždos skundą atmetė. Akcentuotina tai, kad teisėjas Tomas Blinstrubis yra minėto teismo pirmininko pavaduotojas. Z.Šegžda skunde tarybai įrodinėjo, kad ekspertų pateiktos išvados yra netinkamos kokybės, prieštaraujančios viena kitai, neteisingos, padarytos atliekant perteklinius tyrimus, melagingos ir panašiai. Įvertinęs skundo turinį, teismas padarė išvadą, jog Z.Šegžda, pagrįsdamas ekspertų vykdyto proceso veiksmų neteisėtumą nurodytų principų kontekste, iš esmės kėlė klausimą dėl ekspertizės aktų išvadų nepagrįstumo ir neteisėtumo, o teismo ekspertų išvadą turėjo įvertinti Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba.

Netenkinęs pagrindinio aktyvisto reikalavimo panaikinti tarybos sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio jo skundo reikalavimo dėl tarybos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą. Šį teismo sprendimą aktyvistas apskundė apeliacine tvarka. Jis skunde nurodė, jog vien aplinkybė, kad teismo ekspertai nevykdė teismo sprendimo ir savavališkai kompleksinę ekspertizę išskyrė į dvi dalis tam, jog nebūtų pateikta bendra visų trijų ekspertų išvada, sudaro pagrindą išvadai, kad teismo ekspertizė buvo atlikta nekokybiškai, o prieštaringas ekspertizės išvadas pateikę teismo ekspertai pažeidė Etikos kodekse įtvirtintus principus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (teisėjai Rytis Krasauskas, Ričardas Piličiauskas ir Arūnas Sutkevičius) 2021-02-10 apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A-192-556/2021 pagal Z.Šegždos apeliacinį skundą. Skundą, kaip ir reikėjo tikėtis, šie teisėjai atmetė.

Svarbu pažymėti tai, kad pastarojoje byloje 2021-01-18 dieną teisėjas Ramūnas Gadliauskas nusišalino nuo aktyvisto apeliacinio skundo nagrinėjimo. Teisėjas R.Gadliauskas pripažino, jog jis „2018 – 2020 metais, būdamas Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotoju, yra ne kartą nagrinėjęs Zigmanto Šegždos skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų teisėjų, nagrinėjusių minėtą baudžiamąją bylą, veiksmų. Ši aplinkybė gali sukelti abejonių, ar teisėjas yra nešališkas objektyviąja prasme.“

Paaiškinu, kad teisėjas R.Gadliauskas tuo metu buvo Teisėjų tarybos pirmininko Algimanto Valantino pavaduotojas, tad yra gerai susipažinęs su aktyvisto keliamų klausimų svarba bei galbūt gaunamais nurodymais išsukti žmogaus teisių pažeidėjus nuo įstatymais apibrėžtos atsakomybės. Panašu, kad dabartinis Teisėjų tarybos sekretorius R.Gadliauskas, eilinį kartą patyręs A.Valantino spaudimą užglaistyti skandalą, suprato, kad jei priimtų demokratinės visuomenės pagrindus griaunantį teismo sprendimą, jis ir pats būtų pririštas prie gėdos stulpo.

Žmogaus teisių gynėjo pagarsintų pavardžių gausa rodo, kad teisminė valdžia sutelkė įspūdingas pajėgas, kurios žingsnis po žingsnio ardo mūsų demokratinės valstybės pamatus. Tekste pateikti teisėjų veiksmai atskleidžia mechanizmą, kurio pagalba pakertama valstybės konstitucinė santvarka. Na, o kaip techniškai bus panaikinta demokratinė valstybė? Teismas prejudicinę galią turinčia nutartimi išaiškins teisės normų taikymą taip, kad piliečių teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama ir suteikiama teisė be teismo sankcijos slaptai sekti asmenis.

Dabar turbūt nesunku suprasti, koks teismas, kokioje byloje ir konkrečiai kokie teisėjai gavo Deep state vadeivų užduotį tai atlikti. 2020-06-19 Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Jurgita Kolyčienė), pripažinusi įrodymu be teismo leidimo padarytus garso įrašus, nuteisė žmogaus teisių gynėją Z.Šegždą, atimdama jam laisvę (byla Nr.1A-27-574/2020). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Alvydas Pikelis, Audronė Kartanienė ir Eligijus Gladutis, priimdami neskundžiamą nutartį Z.Šegždai iškeltoje byloje Nr.2K-299-511/2020, gali paskelbti mirties nuosprendį demokratinei valstybei.

Prašau redakciją paskelbti Teisėjų tarybos sekretoriaus teisėjo R.Gadliausko nutartį.

Bronius Pogrindis

Kaip Algimanto Valantino klupčiukas – teisėjas Marjan Gerasimovič iš žmogaus turtą jėga išlupo

Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė S.Jurgelevičienė atėmė namą iš vyro, pas kurį apsigyveno

https://laisvaslaikrastis.lt/20739-2/

Ugnė Kryžiutė

Pagal teisės viršenybės ir pagarbos žmogui rodiklius pasivijome Baltarusijos diktatoriaus režimą. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas šokiravo tautą, duodamas suprasti, kad teismas atliko tiesos ir teisingumo aktą, kai į laisvę paleido septyniolikmetį Jurbarko politikės sūnų, kuris kėsinosi išprievartauti ir žiauriai sužalojo merginą. Tuo regis teisminė valdžia patvirtino esanti sunkių nusikaltėlių paklusni tarnaitė.

Totalitarinės valstybės teismų sistemos „tiesos ir teisingumo“ žygis tęsiasi, prekyba teismo sprendimais klesti. Toliau pateiksiu faktus ir nuomonę, kaip asmens nuosavybės teisę „gina“ teismų sistemos skaudulio A.Valantino priežiūroje esantis Šalčininkų teismo teisėjas Marjan Gerasimovič.

Jau rašiau apie tai, kaip civilinėje byloje Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjas M.Gerasimovič 2020-06-11 d. teismo sprendimu atėmė Vilniaus rajone esančius namą su žemės sklypu iš žmogaus teisių aktyvisto Zigmanto Šegždos. Neteko girdėti, jog teisėjas būtų paneigęs, kad vykdė užduotį. Taip vadinamo teisminio plėšikavimo būdu išluptą turtą teismas perdavė Viešųjų pirkimų tarnybos eksdirektorei Sigitai Jurgelevičienei. Kad taip ir galėjo įvykti, rodo „nekorumpuoto“ Šalčininkų teisėjo M.Gerasimovič teismo sprendimo turinio vertinimas.

Civilinio kodekso 4.93 straipsnyje įtvirtintos savininko teisių apsaugos garantijos – niekas negali paimti turto iš savininko prievarta. Tačiau totalitarinėje valstybėje asmens nuosavybės teisė išnyksta, kai kriminalinis elementas įsako „nepriklausomam“ teismui atimti iš žmogaus itin didelės vertės turtą. Pagal nusikaltėlių tarnaitės nerašytas taisykles yra normalu, kai teisėjas gali vadovautis ne įstatymu, bet užsakovo ieškiniu, kuriame surašyti konkretūs pageidavimai.

Šiuo atveju teisėjas M.Gerasimovič net nesusimąstęs apie tai, kad bus pričiuptas, teismo sprendime putlia ranka pažodžiui nuplagijavo tekstą nuo S.Jurgelevičienės ieškinio. Tik regis iš teisėjo plagiatorius išėjo ne koks. Jei būtų atidžiau perskaitęs teismo sprendimą prieš dėdamas parašą, teisėjas nebūtų taip gražiai apsijuokęs.

Cituoju teisėjo sprendimą: „Tai tik įrodo, kad Z.Šegžda neketina faktiškai dalinti turto, o ir toliau sieks bendrai juo naudotis ar visaip man sudaryti trukdžius gyventi šiame gyvenamajame name.“ Supraskite, kad Z.Šegždos būste matyt apsigyveno pats teisėjas M.Gerasimovič! Teisėjas taip ir pareiškė, kad šiame name jam bus trukdoma gyventi. Galima tik spėlioti, ar Marekas neįsitaisė ten meilužės. Kiek žinau, S.Jurgelevičienė šiame name gyvena viena nuo 2014 metų, kai savo vaiko tėvą išvijo policinėmis priemonėmis. Pasak Mareko teisinės sąmonės, nuo tada namu gali bendrai naudotis kas tik nori, bet tik ne jo teisėtas savininkas!

Pagal teisėjo planą, jei namas būtų įvardytas kaip nedalus, jį galima palikti S.Jurgelevičienei. Na o Z.Šegždą galima išvaryti iš namo „atidalinant“ taip, kad šis liktų be turto. Teismo sprendime teisėjas M.Gerasimovič, įrodinėdamas, kad dviejų aukštų 325 kv. m ploto namas nėra dalus daiktas, be jokių skrupulų suklastoja teismo eksperto pasisakymą, teigdamas, jog „ekspertas Saulius Raslanas paaiškino, kad gyvenamojo namo atidalinimas nors teoriškai ir yra įmanomas, tačiau tam reikalingos lėšos būtų neproporcingos ir neadekvačios.“ Tačiau faktiškai ekspertas pasakė taip: „Atidalinti namą fiziškai įmanoma, tiktai klausimas, kiek kainuos. Reikėtų projektą paruošti ir skaičiuoti sąmatas. Manau, kad daug kainuotų.“

Pasak teisėjo, namo atidalijimas natūra padarytų neproporcingą žalą namo naudojimo paskirčiai, kadangi reikalinga namo rekonstrukcija. Tačiau architektės išvadoje nurodyta, kad šiuo atveju namo rekonstrukcija nereikalinga: „šį daiktą galima padalyti natūroje paprastojo remonto būdu suformuojant du atskirus turtinius vienetus.“ Tačiau teisėjas Marekas tyčia pašalino įrodymą (architektės išvadą), net nepateikęs jo atmetimo motyvų. Be to teisėjas nepateikė ir įrodymų, kad namo atidalijimas natūra padarytų neproporcingą žalą namo naudojimo paskirčiai.

Toliau. Net jei ir būtų pagrindas sutikti su tokia teismo pozicija, kad ieškovo pateiktas namo atidalijimo projektas neatitinka teisės aktų reikalavimams, tai turi ir gali būti padaryta tik ekspertizės metu, o ne teisėjui Marekui deklaratyviai konstatuojant, jog iš pažiūros jam atrodo, kad projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Teisėjas sprendime taip pat teigia, kad jam nėra suprantamas reikalavimas žemės sklypo naudojimo dalis nustatyti taip, kad jis būtų kitoje pusėje nei asmeniui siūlomos gyvenamosios patalpos. Teisėjas šių aplinkybių visiškai nenagrinėjo ir nevertino, tik teigia, kad jam „nesuprantama“, tačiau tai nėra teisinis argumentas. Mareko kaip valstybės išlaikomo teisėjo pareiga buvo teismo posėdžio metu ištirti tai, kas ten jam taip „nesuprantama“.

Pastebėtina, kad teisėjas M.Gerasimovič savo sprendime yra nenormaliai keistai prieštaringas. Kalbėdamas apie namo atidalinimo projektą jis teigia, kad ieškovo Z.Šegždos pateiktas projektas (kurį paruošė specialų išsilavinimą turinti ginčo namo architektė) yra nieko vertas, o štai atsakovės S.Jurgelevičienės pateikta Kredito unijos „Taupa“ pažyma apie viso labo teorinę galimybę atsakovei gauti kreditą, yra tinkamas ir atsakovės teiginius įrodantis dokumentas.

Dėl teismo dar vieno suklastoto teiginio, kad nėra išlaidų dydžio paskaičiavimų. Architektė nurodė preliminarų išlaidų dydį, vėliau pats ieškovas pateikė tas išlaidas pagrindžiančias sąmatas iš profesionalių statybininkų, kurių teismas sprendime ne tik kad neįvertino, tačiau priešingai bylos medžiagai teigia, kad byloje nėra dėl to jokių duomenų. Štai kokia „teisingumo“ samprata vadovaujasi Gerasimovičius.

Neapsieita ir be kito kuriozo. Prisikabino teisėjas Marekas prie ieškovo amžiaus. Neaišku, kuo reikšmingas ieškovo amžius šioje byloje. Nes jei sakytume, kad teisėjas žiūri į ieškovo didelį amžių, tai būtų galima visus atskirai gyvenančius vyrus dėl jų amžiaus duoti teismą ir prašyti, kad jie vietoje periodinių išmokų atiduotų savo turimą turtą vaikų naudai. Teisėjas vėl save išstatė pajuokai, netyčia paspęsdamas sau spąstus. Juk pats Marekas pagal savo amžių nenumaldomai artėja prie lemtingos ribos. Pagal teisėjo sugalvotą taisyklę jam pačiam grėstų būsto konfiskavimas.

Teismo nuostata, kad teismas sprendimu įvertina ir kitas ieškovo skolas atsakovei, pavyzdžiui, teismas nurodo įvertinantis tai, kad ieškovas yra skolingas atsakovei 2 850 Eur pagal kitų teismų procesiniais sprendimais priteistas sumas, yra kritikuotina kaip neteisėta ir nepagrįsta, bei peržengianti bylos nagrinėjimo ribas. Teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, neturėjo jokio pagrindo nuspręsti, kad už iš ieškovo paimamą turto dalį tokiu būdu ieškovas atsiskaito su atsakove pagal kitus įsiskolinimus. Tokia teisėjo M.Gerasimovič pozicija yra tarsi turto konfiskavimas, tačiau teismas šioje byloje tokių įgaliojimų neturi ir taip elgtis negali.

Kas tai – teisėjo įžūlumas ar godumas? Kiti žmonės pasakytų, kad teisėjo gyslomis teka „batjkos“ Lukašenkos kraujas. Kaip ir Lukašenka, jo tautietis Marjan Gerasimovič moterų nemuša nei tiesiogine prasme, nei perkeltine. Matyt, gavo teisių išaiškinimą iš savo nagingos žmonos Terezos. Kaip liaudies išmintis sako, nagai į save lenkti. Ar pakelsi ranką žmogus prieš tokio kalibro žvėriuką? Juk Tereza Gerasimovič Druskininkų, Varėnos ir Šalčininkų rajone antstoliauja. Teismų sprendimus prievarta įgyvendina. Žinot, kaip su tais antstoliais būna. Reali pagunda, kad kokie nesužiūrėti trobesiai su priklausiniais kyšt po skvernu priglaudžiami ar perleidžiami. Taip sakant, totalitarinio režimo valią vykdant.

Nepaneigta, kad Valantino uolusis klupčiukas Marekas šįkart buvo įsakmiai prikalbintas pagelbėti VPT eksdirektorei civilinėje byloje. Ne, ką jūs, dabartinėmis sąlygomis kyšio už paslaugas nei Valantinas, nei Marekas nė už ką nepriimtų! Tai tikri džentelmenai. Yra toks tarybinis filmas „Sėkmės džentelmenai.“ Kas šio filmo nematėte, pažiūrėkite ir suprasite, kodėl dabar teisėjai Algimantas Valantinas ir Jolanta Bagdonienė krūpčioja lyg ant įkaitusios keptuvės sėdėtų. Gaila, kad teisingumo ministerija Lukiškių tardymo izoliatorių uždarė. Būtų dar kraupiau. Be to ne teksto autorės darbas vykdyti slaptą Valantino, Jolantos ir Mareko sekimą. STT čia turėtų paplušėti.

Kita vertus, kam imti eurus, kai kone kasdien yra galimybė užchaltūrinti, atsiprašau, ką nors konfiskuoti? LR režimo vardu. Štai nuo čia aukštasis pilotažas prasidėtų. Būtų kuo prieš Solečnikų (Šalčininkų, – vert. iš baltarusių k.) šlėktas pasipuikuoti „co to ja, co to moja kamzelka!“ (sermėga ant griešno kūnelio, – vert. iš hebrajų k.). Be to sėkmingai atlikus šacher-macher su Jurgelevičiene, Solečnikų-Varėnikų-Druskienikų grafystėje būtų garantuota monopolija vystant šeimos verslą su kodu „Teisėjo ir antstolio koncernas“ . Tada brolyčiui jokios STT kratos nebaisios!

Dominykas Griežė portale alfa.lt 2019-02-12 dieną rašė apie antstolių turtus. Turtingiausių iš 18 antstolių turtai kelia ir įspūdį, ir pavydą. Pavyzdžiui, Marijampolės regione dirbantis antstolis Artūras Auglys deklaravo 2017 m. turėjęs turto, kurio vertė – kiek daugiau nei 170,6 tūkst. eurų. Beveik 90 tūkst. eurų vertės turtą 2017-aisiais deklaravo ir A. Auglio sutuoktinė, tačiau antstolis taip pat nurodė turintis 84 779 eurų skolą.

Tačiau A. Auglio turtai nublanksta prieš Druskininkų, Varėnos ir Šalčininkų apylinkėse dirbančios antstolės Terezos Gerasimovič turtus. Tereza deklaravo 2017 m. turėjusi butų, namų, žemės, automobilių ir laisvų lėšų, vertų 304,8 tūkst. eurų, ir jokių skolų! Tiesa, reikia paminėti, jos Terezos turtinei padėčiai įtakos galėjo turėti ir tai, kad jos vyras – teisėjas Marjan Gerasimovič. Jis pats deklaravo turįs gerokai mažiau turto, verto apie 170 tūkst. eurų.

Senam kyšininkui ir turto prievartautojui pinigai nekvepia. Tačiau tiesa akis bado. Sukauptų turtų gausa stebėtinai koreliuoja su teisėjo priimtais sprendimais.

Algimanto Valantino sėbras – teisėjas Marjan Gerasimovič atėmė 200000Eur turtą iš žmogaus, nes šis atskleidė milžinišką korupciją

https://laisvaslaikrastis.lt/algimanto-valantino-sebras-teisejas-marjan-gerasimovic-ateme-200000eur-turta-is-zmogaus-nes-sis-atskleide-milziniska-korupcija/

Teisėjų korupcijos byloje sulaikyti dvylika teisėjų – prokuratūra tiria daugiau kaip 130 nusikaltimų. Teisėjai įtariami kyšininkavimu, prekyba poveikiu, papirkimu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir neteisėtu šaunamojo ginklo disponavimu. Keturi teisėjai korupcijos byloje buvo apklausti kaip specialieji liudytojai. Vienas šių teisėjų yra Teisėjų tarybos narys.

Po Seimo narių L.Kasčiūno ir A.Bilotaitės raginimo paviešinti įtariamų keturių teisėjų pavardes, už šiuos galvą guldydamas į Seimą kreipėsi Teisėjų tarybos pirmininkas Algimantas Valantinas. „Teismai turi problemų, nuo kurių teisminė valdžia nebėga ir nesislapsto, – dūsavo savo kreipimesi A. Valantinas. – Teismų sistemos skauduliai neturi tapti trumpalaikio asmeninio politinio kapitalo dividendų kaupimo įrankiu.“ Valantinas desperatiškai mušėsi į krūtinę, esą „teisminė valdžia yra tyli, nesikišanti į politinius procesus, bet kiekvieną dieną santūriai ir sunkiai dirbanti, kad kiekvienas, įžengęs į teismo rūmus, rastų teisingumą“. Tačiau kas gali patikėti šia demagogija? Manęs neįtikinote, Valantinai! Verčiau priešingai. Iš tai kodėl.

Liaudies patarlė byloja: „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa“. Kažkas panašaus kaip ir šiuo metu, anot Valantino, „teisminė valdžia yra tyli.“ Vieša paslaptis, kad tylus „kiaulių pakišimas“ teismų bylose (prekyba teismų sprendimais) tapo įprasta teismų praktika. O gal teisminė valdžia yra įbauginta ir nutildyta, todėl ir tyli, kadangi ją jau seniai paralyžiavo kriminalinis elementas?! Toliau pateikti faktai, manyčiau, akivaizdžiai atskleidžia korupciją teismuose bei parodo, kokias metodais Valantino protektorate darbuojasi pavojingi nusikaltėliai.

Jau ne kartą rašiau apie mūsų visuomenės pūlinį – valstybės viešuosius pirkimus, kai per nešvarius sandorius buvo išvogtos milijardinės lėšos iš valstybės biudžeto. „Valstiečių“ inicijuotos Seimo komisijos nustatė, kad daugiausia nuostolių valstybė patyrė 2011-2018 metais, t.y. tuo metu, kai Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT) faktiškai vadovavo Sigita Jurgelevičienė. Įtariama, kad atlikdama savo pareigą – valstybės viešųjų pirkimų monitoringą, ji „nepastebėjo“ masinio valstybės turto grobstymo, kurį vėliau nustatė į valdžią atėję „valstiečiai“. Dabar Jurgelevičienė dirba eiline specialiste dviejose valstybės įstaigose: „Centrinė projektų valdymo agentūra prie finansų ministerijos“ ir CPO (Centrinė perkančioji organizacija).

Dar 2014 metais žmogaus teisių aktyvistas Zigmantas Šegžda kritikavo, kad VPT direktorė Sigita Jurgelevičienė netinkamai vykdo savo pareigas. S.Jurgelevičienę tuo metu stojo aršiai ginti policininkų, prokurorų ir teisėjų armija, įskaitant ir patį „teismų sistemos skaudulį“ – teisėją A.Valantiną, tam, kad susidorotų su ją kritikuojančiu aktyvistu. 2014 metų gegužę Jurgelevičienės reikalavimu žmogaus teisių aktyvistui buvo iškelta politiškai motyvuota baudžiamoji byla, nuožmi egzekucija tęsiama iki šiol.

Kaip ne kartą rašė žiniasklaida, įsibėgėjus baudžiamajam persekiojimui, kaip įtariama, Valantinas gindamas Jurgelevičienės interesus, aktyvistui(o) iškeltose civilinėse bylose galimai „suorganizavo“ dar vieną įspūdingą būrį pažeidžiamų teisėjų. Tai Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjai Marjan Gerasimovič, Renata Volodko, Dalia Zeniauskaitė, Rūta Kazlauskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Ramunė Valiulytė, Jolanta Bagdonienė (teismo pirmininkė), Vilniaus apygardos teismo teisėjai Laima Gerasičkinienė, Irmantas Šulcas, Jelena Šiškina, Ona Gasiulytė, Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė, Alvydas Barkauskas, Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Rūta Burdulienė, Virginijus Kairevičius, Jūra Marija Strumskienė, Andrutė Kalinauskienė, Vilija Mikuckienė, Laima Ribokaitė, Tomas Venckus, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai Edvardas Juozėnas ir Renata Beinoravičienė.

2020 m. birželio 11 d. civilinėje byloje Nr. e2-719-604/2020 Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjas Marjan Gerasimovič, aklai vykdydamas Jurgelevičienės valią, teismo sprendimu atėmė iš Z.Šegždos jam priklausančius pusę namo ir žemės sklypo, kurių bendra vertė 200 tūkst. eurų. Manau, kad tai precedento neturintis reideriavimas ir išlupto turto perdavimas Jurgelevičienei, ko pasekoje kriminalinis elementas galėjo atsidėkoti Jurgelevičienei „už nuopelnus“ valstybės viešuosiuose pirkimuose.

Mano vertinimu, minėtame teismo sprendime, kuris savo esme yra ir antikonstitucinis, teisėjas Marjan Gerasimovič tiesiog atvirai išsityčiojo iš įstatymo – pateikė itin keistus, neadekvačius motyvus bei šiurkščiai pažeidė Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas. Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalies teisės normos, kai bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 str. 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta. Piniginės kompensacijos už gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalį priteisimas Z.Šegždai be jo sutikimo vertintinas kaip neteisingas CK 4.80 straipsnio 2 dalies taikymas, pažeidžiantis asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).

Peršasi išvada, kad turto išplėšimo byloje teisėjas Marjan Gerasimovič vadovavosi bandito logika, bet ne įstatymu: kadangi žmogus rašė skundus valstybės institucijoms, atsiranda motyvas už tai keršyti ir bausti – atimti iš jo vienintelį būstą.

Matant ką tik pateiktus banditizmo pavyzdžius, it nuvalkiotas anekdotas skamba Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko Algimanto Valantino teiginys, esą teisminė valdžia dirba tam, „kad kiekvienas, įžengęs į teismo rūmus, rastų teisingumą“.

Ugnė Kryžiutė

Teisėjų Audronės Kartanienės, Eligijaus Gladučio, Alvydo Pikelio rankomis vykdomas valstybės perversmas. Programoje – pažangios vergijos įteisinimas

https://laisvaslaikrastis.lt/teiseju-audrones-kartanienes-eligijaus-gladucio-alvydo-pikelio-rankomis-vykdomas-valstybes-perversmas-programoje-pazangios-vergijos-iteisinimas/

Tautos istorijoje 2021-03-23 diena bus pažymėta gedulo ir kapituliacijos prieš tironiją ženklu. Pabrėžiu, kad būtent šių metų kovo 23-jąją, išaiškėjo prokuratūroje ir teismų sistemoje nuo 2014-ųjų brandintas tikėtinas sąmokslas valstybės perversmui įvykdyti. Tądien priimdamas neteisėtą teisės aktą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įteikė „dovaną“ savo šeimininkams, turintiems galią daryti neteisėtą įtaką Lietuvos politikams ir teisinei sistemai.

Tai keliantis grėsmę valstybės sąrangai precedentas ir tobulas įrankis, skirtas palaužti pilietinį pasipriešinimą, sugniuždyti bet kokią opoziciją ir kitaminčius. Šio specialiai sukurto įrankio dėka pradėta nuosekliai riboti žodžio laisvė, teisė į saviraišką ir iš piliečių de facto atimta asmens teisė į privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumą.

Nuo šiol tie, kurie valdo prokuratūrą ir teismus, pasinaudodami neteisėtu teismo precedentu, net ir neįvedus nepaprastosios padėties turi galimybę taikyti represijas – apkaltinti nebūtais dalykais ir terorizuoti iš esmės bet kurį Lietuvos gyventoją. Dėl priimto klastingo precedento pasiekta tokia galios persvara, kad pasidarė neaktualus baudžiamųjų teisės normų, susijusių su „neapykantos kalba“, priėmimas.

Tikėtina, kad 2021-03-23 teismo nutartį priėmusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo rankomis (teisėjai Alvydas Pikelis, Audronė Kartanienė, Eligijus Gladutis) yra vykdoma agresija – hibridinio karo veiksmai prieš mūsų valstybės piliečius. Teismo nutartis, priimta politiškai motyvuotoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-511/2021, gali būti vertinama kaip valstybės išdavystės aktas, pagal savo mastą ir poveikį prilygstantis Molotovo-Ribentropo paktui.

Belieka tik apgailestauti, kad teisinio karo prieš demokratinę valstybę esmę galinčių profesionaliai vertinti piliečių sąrašas yra pernelyg trumpas. O norinčių ir galinčių duoti veiksmingą atkirtį degradavusios prokuratūros ir teismų savivalei yra tik vienetai. Kovotojų sąrašo viršuje – savaitraščio „Laisvas laikaštis“ redaktoriai Aurimas Drižius ir Alvydas Veberis, piliečių teisių gynėjas Zigmantas Šegžda, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila bei keletas kitų.

Cituoju teisėjų Alvydo Pikelio, Audronės Kartanienės, ir Eligijus Gladučio kasacinio teismo nutartį, priimtą vadovaujantis Lietuvoje neratifikuotos Stambulo konvencijos nuostatomis:

„47. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kurių kategorijų nusikalstamos veikos, pvz., dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo, smurto artimoje aplinkoje, yra latentiškos, vyksta dažnai tik dviejų asmenų – kaltininko ir nukentėjusiojo akivaizdoje. Nuo jų nukentėję asmenys dėl įvairių priežasčių bijo arba vengia kreiptis į teisėsaugos institucijas pagalbos, neturėdami jų pareiškimus patvirtinančių duomenų, o tokius duomenis surinkti su teisėsaugos pagalba sunku ar kartais net neįmanoma. Todėl tokiais atvejais, kai nukentėjęs asmuo, siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, fiksuoja ir teisėsaugos institucijai pateikia savo ir kaltininko pokalbių įrašus ar kitus savo paties įstatymo neuždraustu būdu surinktus duomenis, patvirtinančius kaltininko nusikalstamą veikimą, kaip ir šioje byloje nagrinėjamu smurto artimoje aplinkoje atveju, tai nelaikytina neproporcingu kaltininko teisės į privataus gyvenimo gerbimą, garantuojamą Konstitucijos 22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje, Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 9 dalyje, suvaržymu.“

Nacionalinės ir tarptautinės teisės požiūriu, teisėjai Alvydas Pikelis, Audronė Kartanienė ir Eligijus Gladutis, priimdami kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-511/2021, pažeidė ne tik Konstituciją, bet ir Lietuvoje ratifikuotą tarptautinę sutartį – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Minėti teisėjai nutartyje patys pripažino, kad pažeidė teisės aktus: „Tai nelaikytina neproporcingu kaltininko teisės į privataus gyvenimo gerbimą, garantuojamą Konstitucijos 22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje, Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 9 dalyje suvaržymu.“

Ką tai reiškia, ir kaip pasikeitė kiekvieno iš mūsų asmeninis gyvenimas? Nuo šiol kasacinio teismo nutartimi Nr.2K-63-511/2021 panaikinamas draudimas be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje.

Sunku įsivaizduoti, kokias apokaliptines pasekmes turėsime tuo atveju, jei tūlas pilietis piktnaudžiaus seksualinio apsisprendimo klausimu arba tiesiog melagingai apkaltinęs savo šeimos narį „psichologiniu smurtu artimoje aplinkoje“ jį šantažuos siekdamas turtinės naudos.

Akivaizdu, kad ši akivaizdžiai antikonstitucinė „kasacinio teismo praktika“ atveria Pandoros skrynią, iš kurios visi žmonijos prakeikimai išlekia lauk, pripildydami žmonių gyvenimus kančių ir negandų, kaip antai: skatinimas masiškai slaptai sekti ir įskųsti neparankius asmenis, nesantaikos šeimoje kurstymas, šeimos instituto ir krikščioniškos šeimos vertybių griovimas ją pakeičiant genderizmo ideologija paremta žmogaus seksualinio apsisprendimo teise, neteisėtas brovimasis į asmens privatų gyvenimą, panikos, nepasitikėjimo žmonėmis, teisėsauga ir valdžia kurstymas, „raganų medžioklė“ – masinis baudžiamasis persekiojimas neteisingai apkaltinus piliečius, padėties valstybėje destabilizavimas.

Negandų ir kančių sąrašas toli gražu nėra baigtinis. Viena paguoda, kad 2021-03-25 Seimo paskirta Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė ir jos sutuoktinė pagaliau galės ramiai atsidusti. LGBT negandos išnyks, seksualiai apsisprendę piliečiai galės jaustis saugesni. Kaip pasakytų „įvairovės“ šalininkė Laisvės partijos „brėkštanti aušra“, demokratinė valstybė yra pasenęs stereotipas, atgyvena. Atėjo metas demokratiškai, nevartojant neapykantos kalbos skatinti įvairovę, pradedant nuo diskusijos apie modernių vergijos formų įteisinimą.

Kam tai naudinga? Nesunku suprasti, kad demokratiškai išrinktos valdžios destabilizavimu itin suinteresuotas Kremlius. Neatsitiktinai piliečių teisių gynėjas Zigmantas Šegžda dar 2021-01-09 padavė pareiškimą teismui, prašydamas nušalinti aukščiau minėtus teisėjus nuo bylos Nr. 2K-63-511/2021 nagrinėjimo. Pareiškime pilietis išsakė nuomonę, kad teisėjų kolegija yra pažeidžiama, kolegija (kaip ir žemesnės instancijos teismų teisėjai) šioje byloje gali būti šantažuojama Deep state organizacijos dėl teisėjų praeities klaidų ar galbūt buvusių/esamų sąsajų su TSRS slaptąja tarnyba KGB ar kitomis Rusijos Federacijos slaptosiomis tarnybomis. 2021-03-23 teismo posėdžio metu nušalinimo pareiškimą minėti teisėjai atmetė.

Suprasdamas, kad teisėjai nenusišalins, 2021-02-26 Z. Šegžda išsiuntė tokio turinio įspėjantį pareiškimą teisėjams A.Pikeliui, A.Kartanienei ir E.Gladučiui:

„Patekote į „šlovės galeriją“. Informuojame dabar, kad vėliau netektų teisintis, raudonuoti iš gėdos, jog nesupratote, kieno užduotis galimai vykdote ir kokią kasacinių teismų praktiką formuojate. Asmeninę atsakomybę už pasekmes neišvengiamai teks prisiimti kiekvienam atskirai. Nuo dabar mums visiems aišku, kad byloje Nr. 2K-63-511/2021 priimdami kasacinę nutartį veikėte sąmoningai ir kaip ypač kvalifikuoti teisininkai suvokėte savo veiksmų esmę, juos atlikote ir norėjote tai daryti.

Prieš savo valią patekome į situaciją, kad bet kokios antikonstitucinio pobūdžio „sąjungininkų“ užduotys, bandymai „pridengti“, „reabilituoti“, užmaskuoti nurodytų asmenų tiesiogine tyčia priimtus ydingus teismų sprendimus sulauks pelnyto moralinio, teisinio įvertinimo ir neišvengiamai tik padidins atsivėrusias visuomenės piktžaizdes, precedento neturintį pasipiktinimą, protestus ir kritikos laviną tarptautiniu mastu.“

Iš viešai paskelbtų publikacijų surinkau asmenų įtariamų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimų sąrašą, kurie, norėdami to, ar ne, prisidėjo prie to, kad nacionalinė jurisprudencija (teisės taikymo praktika) būtų paversta piliečių pavergimo įrankiu:

Tai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Alvydas Pikelis, Audronė Kartanienė, Eligijus Gladutis, šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas teisėjas Aurelijus Gutauskas (Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas), Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas teisėjas Algimantas Valantinas, šio teismo teisėjai Vytautas Zelianka, Regina Pocienė, Vilniaus apygardos teismo pirmininkė Loreta Braždienė, šio teismo teisėjai Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Jurgita Kolyčienė, Aiva Survilienė, Daiva Kazlauskienė, Ainora Kornelija Macevičienė, Audrius Cininas, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Stasys Lemežis, Laureta Ulbienė, Virginija Liudvinavičienė, Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjai Jolanta Bagdonienė (teismo pirmininkė), Rinaldas Adamonis, Renata Volodko, Dalia Zeniauskaitė, Saulius Jakaitis, Vaida Sinkevičienė, Alfredas Juknevičius, Vilniaus rajono policijos komisariato viršininkas Arvydas Sinis, generalinis prokuroras Darius Valys, generalinis prokuroras Evaldas Pašilis, prokurorai Jolita Kančauskienė, Vida Bracevičienė, Ričardas Kubilius, Liudas Žuklys, Julius Gelumbauskas, Vilius Paulauskas, Ramutis Jancevičius (buvęs Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai Rytis Krasauskas, Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai Tomas Blinstrubis (pirmininko pavaduotojas), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Rūta Miliuvienė, advokatai Aivaras Alimas, Valdemaras Bužinskas, Vaida Genaitytė, Lietuvos teismo ekspertizės centro vadovai Giedrius Mozūraitis, Vidmantas Vaitekūnas, teismo ekspertai: Pavel Krasovski, Jelena Devenson, Renata Konarskienė, teismo psichiatrė Zita Kazėnienė, teismo psichologė Vilma Joneliūkštienė, Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Sigita Jurgelevičienė.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas pernai sukritikavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl teisėjų imuniteto, nurodydamas, kad teisingumą vykdantys teisėjai nevykdo savo pareigų, o aukščiausiuose teismuose dirba nekompetentingi teisėjai. Žiniasklaida rašė, kad teisėjai Eligijus Gladutis, Audronė Kartanienė (su kitais) priėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartį Nr. 2K-7-174-303/2019, kuri apsunkino korupcijos teismuose atvejų nustatymą. 2020-ųjų kovo mėnesį Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pastaroji LAT nutartis neteisėta ir negaliojanti.

Derėtų paminėti tai, kad Seimas nepaskyrė Algimanto Valantino dirbti Lietuvos apeliacinio teismo pirmininku antrajai kadencijai. Jis kol kas liks dirbti šio teismo teisėju. A.Valantinas dalyvauja atrankoje į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo pareigas. O paskui laukia drambliuko svajonė – dar vienas šuolis į teismo pirmininko kėdę! Šėtono vypsnis sau pačiam… Nekyla abejonių dėl to, kad Seimas paskirs A.Valantiną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku tuomet, kai ant beržo vyšnios nunoks.

Žinau, kad Zigmantas Šegžda nešvaistė gyvenimo. Kad įvyktų realūs pokyčiai, reikia susprogdinti masių pasąmonę. Be kompromisų kovodamas už prigimtines piliečių teises ir laisves, pilietis brangiai sumokėjo. „Teisinė sistema“, į bylą taip ir nepateikusi nė vieno įrodymo, šiam piliečiui paskyrė 50 dienų suėmimo terminą(!) bei vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo terminą.

Privertusi žmogų septynerius metus kentėti nepakeliamą psichinę prievartą, pažeminimą, Lukiškių kalėjimo košmarą, socialinę atskirtį, kankinimus Kauno vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, grasinimus atimti jam gyvybę, korupcijos ėdama teisėsauga ir teisminė valdžia atskleidė savo moralinį neįgalumą.

Tokie veikėjai (man liežuvis neapsiverčia juos vadinti teisėjais) neturi jokios moralinės teisės Lietuvos Respublikos vardu skirti bausmės piliečiui, ginančiam valstybės interesą – viešai pasisakiusiam apie prekybą poveikiu prokuratūroje, teismuose ir klestinčią korupciją atliekant valstybės viešųjų pirkimų sandorius. Tad nieko kito neliko, kaip įvykdyti Linčo teismą – apgailėtiną keršto akciją. Keršydama teisminė valdžia pati save paniekina.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas vienas iš požiūrių į tai, kokius pavojus demokratinei valstybei kelia dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo neatidumo priimtas prejudicinę galią turintis teisės aktas.