Živilė Poželienė iš VGTPT: „Nekenčiu juristų ir žurnalistų! Valstybė garantuoja – dvėskite iš bado!”

https://laisvaslaikrastis.lt/zivile-pozeliene-is-vgtptnekenciu-juristu-ir-zurnalistu-valstybe-garantuoja-dveskite-is-bado/

Ugnė Kryžiutė

„Esi žurnalistas ir teisininkas.  Šiuo pagrindu valstybė atsisako tau teikti pagalbą! “ – per patį pandemijos pragarą lyg kruvinu kirviu nukirto valstybės tarnautoja  Živilė Poželienė-Danilčikaitė.   Paskelbtas „mirties nuosprendis“ žurnalistams ir teisininkams.  Jei taip ir toliau, raudonųjų nacių totalitarinis režimas ant nosies: laukia tolesni šiurkštūs konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimai,  komendanto valanda, karo policijos patruliavimas, nusikaltimai žmoniškumui,  koncentracijos  stovyklos, dujų kameros ir rūkstančių  krematoriumų gausa…  Bet anot madame Shimon, „apribojimai nemalonūs gali būti, sujaukiantys žmonių planus, bet tai nėra baisu.“

Ne visi žmonės išmano teisės aktus, ne visi moka lietuvių kalbą  ir  ne visi išgali pasisamdyti advokatą.  Mūsuose yra tokia valstybės įstaiga VGTPT arba Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – tarnyba).   Jos paskirtis – teikti piliečiams nemokamą teisinę pagalbą.  Teikdama advokato pagalbą tarnyba mažina diskriminaciją dėl tautybės (kalbos), profesijos (ne visi išmano teisę) ar turtinės padėties, įgyvendina piliečių teisę ginti savo teises ir interesus teisme. Bet VGTPT direktorė  Živilė Poželienė supranta ir daro viską atvirkščiai.

Darant lygių galimybių pažeidimus ar diskriminuojant, kai kam gleivinė maloniai sudrėksta.  Juk tenkinti aistrą iškreiptu  būdu įstatymai nedraudžia. Supraskite piliečiai, kad masiniai prigimtinių žmogaus teisių pažeidimai ir diskriminavimas įvedus karantiną – kiekvieno raudonojo nacio žydroji svajonė.  Dabar pažvelkime tikrovei į akis.

2020-10-28 d. žmogaus teisių aktyvistas Zigmantas Šegžda padavė prašymą Živilės Poželienės tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.  2020-11-17 d. Poželienė priėmė  sprendimą – raštiškai atsisakė  suteikti aktyvistui teisinę pagalbą.  Sprendimą pasirašiusi Poželienės pavaldinė Lina Klimavičienė motyvavo tuo, kad aktyvistas nepakluso tarnybos reikalavimui  „sumokėti teisinės pagalbos išlaidas“ – 670 Eur.  Didžiausią Živilės įtūžį sukėlė tai, kad kažkoks žlobas (jidiš k. „schlub“ – kvailys) Z.Šegžda  išdrįso „ginčyti šių išlaidų pagrįstumą.“

Poželienė  nejuokais įsiuto, kad žmogaus teisių aktyvistas skunde apkaltino ją  pažeidus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio  7 dalies 11 punktą ir 14 straipsnio  11 dalį. Ir pilietis yra 100 procentų teisus, nes nė vienos aktyvisto bylos nagrinėjimas faktiški nėra pasibaigęs, šios bylos nagrinėjamos toliau įvairiose teismų instancijose, teismai nepriteisė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš pralaimėjusios šalies. Kol nepaaiškėjo priteistas teisinės pagalbos išlaidų dydis bylą pralaimėjusiai šaliai,  tarnyba neturi pagrindo skaičiuoti išlaidų dydį ir reikalauti grąžinti pinigus.

2020-11-20 d.  Z.Šegžda padavė skundą  teisingumo ministrui Elvinui Jankevičiui.  Pilietis skunde nurodė, kad Vyriausybė karantino metu nusprendė sustabdyti išieškojimą iš skolininkų darbo užmokesčio vykdomosiose bylose. Bet Živilė Poželienė ir Lina Klimavičienė, neatsižvelgdamos į tai, kad dėl karantino pablogėjo žmogaus turtinė padėtis, elgiasi  nesąžiningai ir nežmoniškai – užuot pagal teisės analogiją atidėjusios  mokėjimus (jei tokia prievolė būtų teisėta), elgiasi priešingai,  toliau siekia apiplėšti žmogaus šeimą – prievartauja  sumokėti 690 eurų.

Atsakyme į piliečio skundą Teisingumo ministerijos teisinės apsaugos grupės vadovė Natalija Žilinskienė akivaizdžiai apgynė Poželienės chebrą (hebrajų k. „chevra“ – kompanija) ir arogantiškai  pareiškė, kad „teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama.“  „Teisinis reguliavimas nenumato, kad asmuo gali nemokėti šių išlaidų, jeigu jis yra apskundęs sprendimą byloje, kurioje jam buvo suteikta teisinė pagalba,“ –  akis užmerkusi toliau merdi teisinės grupės vadovė. Natalijos Žilinskienės 4 puslapių apimties košerinė „paraša“  (hebrajų k. – „komentaras“) buvo apvainikuota visišku  nusišnekėjimu, esą  „tarnybos raštai dėl teisinės pagalbos išlaidų valstybei apmokėjimo Z.Šegždai buvo siųsti laikotarpiu, kai karantinas … nebuvo paskelbtas.“

2020-11-24 d. pareiškimu Poželienės tarnybai  žmogaus teisių aktyvistas pareikalavo papildomai įvertinti individualią situaciją ir teisinės pagalbos nesuteikimo neigiamus padarinius.  Paaiškinu, kad advokatas tikrai praverstų, kadangi nuo 2017-ųjų buvusi Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Sigita Jurgelevičienė teismuose įnirtingai siekia atimti iš aktyvisto gyvenamąjį namą.

VGTPT „chevros“ reakcija buvo drakoniška.  Atvirai pademonstruotas vergiškas nuolankumas S.Jurgelevičienės advokatams Viktorijai Čivilytei, Aivarui Alimui  ir Ingridai Krolienei. Advokato atėmimas iš žmogaus teisių gynėjo yra paskutinė priemonė.  Kad rankos buvo suteptos, matyti iš  VGTPT 2020-12-08 sprendimo  retorikos. Skandalingą dokumentą pasirašė direktorės Ž.Poželienės sudaryta margaspalvė komisija: jos patarėja Sandra Šmulaitė, skyriaus vedėjas Irmantas Skauranskas ir Kauno skyriaus specialistė Ofelija Gontarskytė.

VGTPT sprendime ši trijulė valstybės vardu tiesmukiškai pareiškė: „Akcentuotina, jog pareiškėjas yra žurnalistas ir teisininkas. Šiuo pagrindu  komisijai įvertinus šių aplinkybių visumą, atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.“ (sakinyje padaryta loginė klaida  palikta neištaisyta, – aut.past.). Vertinant minėtus tarnybos sprendimus, matyti, kad valstybės tarnybos tarnautojai diskriminavo žmogaus teisių aktyvistą ne tik dėl socialinės padėties, bet ir dėl grupinės (profesinės) priklausomybės.

Pagal Živilės logiką išeitų, jog VGTPT garantuoja, kad nėra jokių garantijų,  kad valstybės garantuojama pagalba piliečiams bus teikiama.  Dar daugiau. Iš Živilės neadekvačių  judesių  galima susidaryti įspūdį, kad ji dirbdama iš namų ten svaiginasi ar kitaip smaginasi.  Priešingu atveju, reikia būti itin atitrūkusiam nuo tikrovės. Nes „mirties nuosprendžio“  paskelbimas žurnalistams ir teisininkams – tai diagnozė.  Kaip tūlas prokuroras pasakytų: „Živilė Poželienė nesuvokia savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti!“ Bet noriu nuraminti.  Živile, tu ne viena tokia.

Tavo „chevra“  priimdama 2020-12-08  d. sprendimą pažeidė LR teisingumo ministro 2020-07-16  įsakymu Nr. 1R-220 patvirtinto sprendimų tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatas. Aprašas nustato, kad individuali piliečio situacija vertinama pagal šiuos kriterijus: jo turtinę padėtį galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti teisme ir bylos esmę. Tačiau tavo, Živile, „chevra“  aktyvisto turtinės padėties vertinimo apskritai neatliko. Taip ir liko neaišku,  ar žmogaus turtinė padėtis yra sunki ar labai gera.

Vietoje to, Poželienės juristai dokumente piktdžiugiškai krizena, esą Z.Šegždos  gaunamos pajamos „užtikrina finansinį stabilumą“.  Atsakant į  šiuos kliedesius, belieka tik pasitelkti  liaudies išmintį: „Teisingas, kaip žydo bezmėnas.“

Pandemijos karštinė krečia valstybę, 60 000 verslų dėl įvestų ribojimų merdi ant finansinio žlugimo ribos, valstybėje užfiksuotas didžiausias nedarbo šuolis tarp Europos Sąjungos valstybių,  policijos ir kariuomenės  blokpostais  uždaromi VISI miestai ir rajonai, minios valstybės biurokratų pagal komandą nekiša nosies į lauką – dirba iš namų… Todėl tik totalus lunatikas ar nužmogėjęs  biurokratas- valdžiažmogis  gali turėti įžūlumo tvirtinti, kad „finansinis stabilumas užtikrintas“ .

Z.Šegžda pateikė tarnybai Apraše nurodytas išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, kurie apsunkina  jo turtinę padėtį. Margaspalvė „chevra“, gi, savo dokumente pažėrė paistalų krūvelę (normalaus juristo akimis), esą „piniginio išlaikymo vaikui teikimas nėra Z.Šegždos turtinę padėtį sunkinanti aplinkybė, bet yra jo pareiga ir … šios pareigos užtikrinimo priemonė“.

Noriu paneigti šiuos paistalus.  Kalbant teisine kalba, šiuo atveju finansinė prievolė  išlaikyti  vaiką periodinėmis išmokomis nėra „pareiga“ ar „priemonė“,  bet yra priverstinis išieškojimas iš darbo užmokesčio pagal antstolio patvarkymą.   Priverstinis išieškojimas itin apsunkina žmogaus finansines galimybes samdyti advokatą. Tuo tarpu „chevra“ nepateikė jokių argumentų, nuorodų į teisės aktus, paskaičiavimų ir įrodymų, kad vaiko išlaikymo teikimas neapsunkina (ar daro neįmanoma) piliečio galimybės mokėti tarnybos nustatytą ginčijamą skolą valstybei.

Vertinant Aprašo kriterijų – galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, privaloma atsižvelgti tik į pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo išsilavinimą ir profesiją. Tarnybos reikalavimu aktyvistas Z.Šegžda pateikė aukštojo mokslo diplomą su nurodyta ekonomisto specialybe.  Aktyvisto ieškinį, patikslintą ieškinį ir apeliacinį skundą  civilinėje byloje surašė tarnybos paskirti advokatai. Tai įrodo, kad pilietis neturi galimybės veiksmingai savarankiškai sau atstovauti. Bet „chevra“ nusprendė atvirkščiai.

Poželienės juristai sprendime negebėjo teisiškai pagrįsti, kuo remiantis vertinti tokie kriterijai, kaip  bylos sudėtingumas pagal ginčo dalyką ir pobūdį (lyginant su  etalonine byla, kurios sudėtingumo koeficientas yra 1), bylos apimtis ir galimi neigiami padariniai pasibaigus bylos nagrinėjimui. Poželienės kišeniniai  juristai dokumente tiesiog pučia miglą į akis, rašo tai, kas užėjo ant seilės. Esą „byla nepasižymi sudėtingumu“.  Neva teisinių paslaugų nesuteikimas piliečiui nesukeltų  neigiamų padarinių.  Esą „teisinės pasekmės nepasunkins pareiškėjo  turtinės padėties“.

Ką gi, pagaliau išlindo yla iš maišo. Cosa Nostra sveikina Živilę Poželienę Danilčikaitę su tuo, kad jos teisinė sąmonė pasiekė nulinę padalą! Kišeninis VGTPT kolektyvas sėkmingai įvykdė užduotį.  Dabar laukia amžinos meilės aistra  su ką tik prisiekusia teisingumo ministre Ewelina Dobrowolska. „Valstybė garantuoja…“  Tad laukite tęsinio.  Ir atminkite madame Shimon: „apribojimai nemalonūs gali būti, sujaukiantys žmonių  planus, bet tai nėra baisu…“

Šiame satyriniame kūrinyje autorė kritikavo valstybės tarnautojus dėl diskriminavimo, pareigų neatlikimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.

Kaip Algimanto Valantino klupčiukas – teisėjas Marjan Gerasimovič iš žmogaus turtą jėga išlupo

Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė S.Jurgelevičienė  atėmė namą iš vyro, pas kurį apsigyveno

https://laisvaslaikrastis.lt/20739-2/

 Ugnė Kryžiutė

Pagal teisės viršenybės ir pagarbos žmogui rodiklius pasivijome Baltarusijos diktatoriaus režimą. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas šokiravo tautą, duodamas suprasti, kad teismas atliko tiesos ir teisingumo aktą, kai į laisvę paleido septyniolikmetį Jurbarko politikės sūnų, kuris kėsinosi išprievartauti ir žiauriai sužalojo merginą. Tuo regis teisminė valdžia patvirtino esanti sunkių nusikaltėlių paklusni tarnaitė.

Totalitarinės valstybės teismų sistemos „tiesos ir teisingumo“  žygis tęsiasi, prekyba teismo sprendimais klesti.  Toliau pateiksiu faktus ir nuomonę, kaip asmens nuosavybės teisę  „gina“  teismų sistemos skaudulio A.Valantino  priežiūroje esantis  Šalčininkų teismo teisėjas Marjan Gerasimovič.

Jau rašiau apie tai, kaip civilinėje byloje Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjas M.Gerasimovič 2020-06-11 d. teismo sprendimu atėmė Vilniaus rajone esančius namą su žemės  sklypu iš žmogaus teisių aktyvisto Zigmanto Šegždos. Neteko girdėti, jog teisėjas būtų paneigęs, kad vykdė užduotį. Taip vadinamo teisminio plėšikavimo būdu  išluptą turtą teismas perdavė Viešųjų pirkimų tarnybos eksdirektorei Sigitai Jurgelevičienei.  Kad taip ir galėjo įvykti, rodo „nekorumpuoto“ Šalčininkų  teisėjo M.Gerasimovič teismo sprendimo turinio vertinimas.

Civilinio kodekso 4.93 straipsnyje įtvirtintos savininko teisių apsaugos garantijos – niekas negali paimti turto iš savininko prievarta.  Tačiau totalitarinėje valstybėje asmens nuosavybės teisė išnyksta, kai kriminalinis elementas įsako „nepriklausomam“ teismui atimti iš žmogaus itin didelės vertės turtą. Pagal nusikaltėlių tarnaitės nerašytas taisykles yra normalu, kai teisėjas gali vadovautis ne įstatymu, bet užsakovo ieškiniu, kuriame surašyti konkretūs pageidavimai.

Šiuo atveju teisėjas M.Gerasimovič net nesusimąstęs apie tai, kad bus pričiuptas, teismo sprendime putlia ranka  pažodžiui nuplagijavo tekstą nuo S.Jurgelevičienės ieškinio. Tik regis iš teisėjo plagiatorius išėjo ne koks. Jei būtų atidžiau  perskaitęs teismo sprendimą prieš dėdamas parašą, teisėjas nebūtų taip gražiai apsijuokęs.

Cituoju teisėjo sprendimą: „Tai tik įrodo, kad Z.Šegžda neketina faktiškai dalinti turto, o ir toliau sieks bendrai juo naudotis ar visaip man sudaryti trukdžius gyventi šiame gyvenamajame name.“ Supraskite, kad Z.Šegždos būste matyt apsigyveno pats teisėjas M.Gerasimovič!  Teisėjas taip ir pareiškė, kad šiame name jam bus trukdoma gyventi. Galima tik spėlioti, ar Marekas neįsitaisė ten meilužės. Kiek žinau, S.Jurgelevičienė  šiame name gyvena viena nuo 2014 metų, kai savo vaiko tėvą išvijo policinėmis priemonėmis.  Pasak Mareko teisinės sąmonės,  nuo tada namu gali bendrai naudotis kas tik nori, bet tik ne jo teisėtas savininkas!

Pagal teisėjo planą, jei namas būtų įvardytas kaip nedalus, jį galima palikti S.Jurgelevičienei. Na  o Z.Šegždą galima išvaryti iš namo „atidalinant“ taip, kad šis liktų be turto. Teismo sprendime teisėjas M.Gerasimovič, įrodinėdamas, kad dviejų aukštų 325 kv. m ploto namas nėra dalus daiktas, be jokių skrupulų suklastoja teismo eksperto pasisakymą, teigdamas, jog „ekspertas Saulius  Raslanas paaiškino, kad gyvenamojo namo atidalinimas nors teoriškai ir yra įmanomas, tačiau tam reikalingos lėšos būtų neproporcingos ir neadekvačios.“  Tačiau faktiškai ekspertas pasakė taip: „Atidalinti namą fiziškai įmanoma, tiktai klausimas, kiek kainuos. Reikėtų projektą paruošti ir skaičiuoti sąmatas. Manau, kad daug kainuotų.“

Pasak teisėjo, namo atidalijimas natūra padarytų neproporcingą žalą namo naudojimo paskirčiai, kadangi reikalinga namo rekonstrukcija. Tačiau architektės išvadoje nurodyta, kad šiuo atveju namo rekonstrukcija nereikalinga: „šį daiktą galima padalyti natūroje paprastojo remonto būdu suformuojant du atskirus turtinius vienetus.“  Tačiau teisėjas Marekas tyčia pašalino įrodymą (architektės išvadą), net nepateikęs jo atmetimo motyvų. Be to teisėjas nepateikė ir įrodymų, kad namo  atidalijimas natūra padarytų neproporcingą žalą namo naudojimo paskirčiai.

Toliau. Net jei ir būtų pagrindas sutikti su tokia teismo pozicija, kad ieškovo pateiktas namo atidalijimo projektas neatitinka teisės aktų reikalavimams, tai turi ir gali būti padaryta tik ekspertizės metu, o ne teisėjui Marekui  deklaratyviai konstatuojant, jog iš pažiūros jam atrodo, kad projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Teisėjas sprendime taip pat teigia, kad jam nėra suprantamas reikalavimas žemės sklypo naudojimo dalis nustatyti taip, kad jis būtų kitoje pusėje nei asmeniui siūlomos gyvenamosios patalpos. Teisėjas šių aplinkybių visiškai nenagrinėjo ir nevertino, tik teigia, kad jam „nesuprantama“, tačiau tai nėra teisinis argumentas. Mareko kaip valstybės išlaikomo teisėjo pareiga buvo teismo posėdžio metu ištirti tai, kas ten jam taip „nesuprantama“.

Pastebėtina, kad teisėjas M.Gerasimovič savo sprendime yra nenormaliai  keistai prieštaringas. Kalbėdamas apie namo atidalinimo projektą jis teigia, kad ieškovo Z.Šegždos pateiktas projektas (kurį paruošė specialų išsilavinimą turinti ginčo namo architektė) yra nieko vertas, o štai atsakovės S.Jurgelevičienės  pateikta Kredito unijos „Taupa“ pažyma apie viso labo teorinę galimybę atsakovei gauti kreditą, yra tinkamas ir atsakovės teiginius įrodantis dokumentas.

Dėl teismo dar vieno suklastoto teiginio, kad nėra išlaidų dydžio paskaičiavimų. Architektė nurodė preliminarų išlaidų dydį, vėliau pats ieškovas pateikė tas išlaidas pagrindžiančias sąmatas iš profesionalių statybininkų, kurių teismas sprendime ne tik kad neįvertino, tačiau priešingai bylos medžiagai teigia, kad byloje nėra dėl to jokių duomenų.  Štai kokia „teisingumo“ samprata vadovaujasi  Gerasimovičius.

Neapsieita ir be kito kuriozo. Prisikabino teisėjas Marekas prie ieškovo amžiaus. Neaišku, kuo reikšmingas ieškovo amžius šioje byloje. Nes jei sakytume, kad teisėjas žiūri į ieškovo didelį amžių, tai būtų galima visus atskirai gyvenančius vyrus dėl jų amžiaus duoti teismą ir prašyti, kad jie vietoje periodinių išmokų atiduotų savo turimą turtą vaikų naudai.  Teisėjas vėl save išstatė pajuokai, netyčia paspęsdamas sau spąstus. Juk pats Marekas pagal savo amžių nenumaldomai artėja prie lemtingos ribos. Pagal teisėjo sugalvotą taisyklę jam pačiam grėstų būsto konfiskavimas.

Teismo nuostata, kad teismas sprendimu įvertina ir kitas ieškovo skolas atsakovei, pavyzdžiui, teismas nurodo įvertinantis tai, kad ieškovas yra skolingas atsakovei 2 850 Eur  pagal kitų teismų procesiniais sprendimais priteistas sumas, yra kritikuotina kaip neteisėta ir nepagrįsta, bei peržengianti bylos nagrinėjimo ribas. Teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, neturėjo jokio pagrindo nuspręsti, kad už iš ieškovo paimamą turto dalį tokiu būdu ieškovas atsiskaito su atsakove pagal kitus įsiskolinimus. Tokia teisėjo M.Gerasimovič pozicija yra tarsi turto konfiskavimas, tačiau teismas šioje byloje tokių įgaliojimų neturi ir taip elgtis negali.

Kas tai – teisėjo įžūlumas ar godumas? Kiti žmonės pasakytų, kad teisėjo gyslomis teka „batjkos“ Lukašenkos kraujas. Kaip ir Lukašenka, jo tautietis Marjan Gerasimovič moterų nemuša nei tiesiogine prasme, nei perkeltine. Matyt, gavo teisių išaiškinimą iš savo nagingos žmonos Terezos. Kaip liaudies išmintis  sako, nagai į save lenkti.  Ar pakelsi ranką žmogus prieš tokio kalibro žvėriuką?  Juk Tereza Gerasimovič Druskininkų, Varėnos ir Šalčininkų rajone antstoliauja. Teismų sprendimus prievarta įgyvendina. Žinot, kaip su tais antstoliais būna. Reali pagunda, kad kokie  nesužiūrėti trobesiai su priklausiniais kyšt po skvernu  priglaudžiami ar perleidžiami. Taip sakant, totalitarinio režimo valią vykdant.

Nepaneigta, kad Valantino uolusis klupčiukas Marekas šįkart buvo įsakmiai  prikalbintas pagelbėti VPT eksdirektorei civilinėje byloje. Ne, ką jūs, dabartinėmis sąlygomis kyšio už paslaugas nei Valantinas, nei Marekas nė už ką nepriimtų! Tai tikri džentelmenai. Yra toks tarybinis filmas „Sėkmės džentelmenai.“ Kas šio filmo nematėte, pažiūrėkite ir suprasite, kodėl dabar teisėjai Algimantas Valantinas ir Jolanta Bagdonienė krūpčioja lyg ant įkaitusios keptuvės sėdėtų. Gaila, kad teisingumo ministerija Lukiškių tardymo izoliatorių uždarė. Būtų dar kraupiau. Be to ne teksto autorės darbas vykdyti slaptą Valantino, Jolantos ir Mareko sekimą.  STT čia turėtų paplušėti.

Kita vertus, kam imti eurus, kai kone kasdien yra galimybė užchaltūrinti, atsiprašau, ką nors konfiskuoti? LR režimo vardu. Štai nuo čia aukštasis pilotažas prasidėtų. Būtų kuo prieš Solečnikų (Šalčininkų, – vert. iš baltarusių k.) šlėktas  pasipuikuoti „co to ja, co to moja kamzelka!“ (sermėga ant griešno kūnelio, – vert. iš hebrajų k.). Be to sėkmingai atlikus šacher-macher su Jurgelevičiene, Solečnikų-Varėnikų-Druskienikų grafystėje būtų garantuota monopolija vystant šeimos verslą su kodu „Teisėjo ir antstolio koncernas“ . Tada brolyčiui jokios STT kratos nebaisios!

Dominykas Griežė portale  alfa.lt 2019-02-12 dieną rašė apie antstolių turtus. Turtingiausių iš 18 antstolių turtai kelia ir įspūdį, ir pavydą. Pavyzdžiui, Marijampolės regione dirbantis antstolis Artūras Auglys deklaravo 2017 m. turėjęs turto, kurio vertė – kiek daugiau nei 170,6 tūkst. eurų. Beveik 90 tūkst. eurų vertės turtą 2017-aisiais deklaravo ir A. Auglio sutuoktinė, tačiau antstolis taip pat nurodė turintis 84 779 eurų skolą.

Tačiau A. Auglio turtai nublanksta prieš Druskininkų, Varėnos ir Šalčininkų apylinkėse dirbančios antstolės Terezos Gerasimovič turtus.  Tereza deklaravo 2017 m. turėjusi butų, namų, žemės, automobilių ir laisvų lėšų, vertų 304,8 tūkst. eurų, ir jokių skolų! Tiesa, reikia paminėti, jos Terezos turtinei padėčiai įtakos galėjo turėti ir tai, kad jos vyras – teisėjas Marjan Gerasimovič. Jis pats deklaravo turįs gerokai mažiau turto, verto apie 170 tūkst. eurų.

Senam kyšininkui ir turto prievartautojui pinigai nekvepia. Tačiau tiesa akis bado. Sukauptų turtų gausa stebėtinai koreliuoja su teisėjo priimtais sprendimais.

Algimanto Valantino sėbras – teisėjas Marjan Gerasimovič atėmė 200000Eur turtą iš žmogaus, nes šis atskleidė milžinišką korupciją

https://laisvaslaikrastis.lt/algimanto-valantino-sebras-teisejas-marjan-gerasimovic-ateme-200000eur-turta-is-zmogaus-nes-sis-atskleide-milziniska-korupcija/

Teisėjų korupcijos byloje sulaikyti dvylika teisėjų – prokuratūra tiria daugiau kaip 130 nusikaltimų. Teisėjai įtariami kyšininkavimu, prekyba poveikiu, papirkimu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir neteisėtu šaunamojo ginklo disponavimu. Keturi teisėjai korupcijos byloje buvo apklausti kaip specialieji liudytojai. Vienas šių teisėjų yra Teisėjų tarybos narys.

Po Seimo narių  L.Kasčiūno ir A.Bilotaitės raginimo paviešinti įtariamų keturių teisėjų pavardes, už šiuos galvą guldydamas  į Seimą kreipėsi Teisėjų tarybos pirmininkas Algimantas Valantinas.  „Teismai turi problemų, nuo kurių teisminė valdžia nebėga ir nesislapsto, –  dūsavo savo kreipimesi A. Valantinas. – Teismų sistemos skauduliai neturi tapti trumpalaikio asmeninio politinio kapitalo dividendų kaupimo įrankiu.“  Valantinas desperatiškai mušėsi į krūtinę, esą „teisminė valdžia yra tyli, nesikišanti į politinius procesus, bet kiekvieną dieną santūriai ir sunkiai dirbanti, kad kiekvienas, įžengęs į teismo rūmus, rastų teisingumą“.  Tačiau kas gali patikėti šia demagogija? Manęs neįtikinote, Valantinai! Verčiau priešingai. Iš tai kodėl.

Liaudies patarlė byloja: „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa“.  Kažkas panašaus kaip ir šiuo metu, anot Valantino, „teisminė valdžia yra tyli.“ Vieša paslaptis, kad tylus „kiaulių pakišimas“ teismų bylose (prekyba teismų sprendimais) tapo įprasta teismų praktika. O gal teisminė valdžia yra įbauginta ir nutildyta,  todėl ir tyli, kadangi ją jau seniai paralyžiavo kriminalinis elementas?! Toliau pateikti faktai, manyčiau, akivaizdžiai atskleidžia korupciją teismuose bei parodo, kokias metodais Valantino protektorate darbuojasi pavojingi nusikaltėliai.

Jau ne kartą rašiau apie mūsų visuomenės pūlinį – valstybės viešuosius pirkimus, kai per nešvarius sandorius buvo išvogtos milijardinės lėšos iš valstybės biudžeto. „Valstiečių“ inicijuotos Seimo komisijos nustatė, kad daugiausia nuostolių valstybė patyrė 2011-2018 metais, t.y. tuo metu, kai Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT) faktiškai vadovavo Sigita Jurgelevičienė. Įtariama, kad atlikdama savo pareigą – valstybės viešųjų pirkimų monitoringą, ji „nepastebėjo“ masinio valstybės turto grobstymo, kurį vėliau nustatė į valdžią atėję „valstiečiai“. Dabar Jurgelevičienė dirba eiline specialiste dviejose valstybės įstaigose: „Centrinė projektų valdymo agentūra prie finansų ministerijos“ ir CPO (Centrinė perkančioji organizacija).

Dar 2014 metais žmogaus teisių aktyvistas Zigmantas Šegžda kritikavo, kad VPT direktorė Sigita Jurgelevičienė netinkamai vykdo savo pareigas. S.Jurgelevičienę tuo metu stojo aršiai ginti policininkų, prokurorų ir teisėjų armija, įskaitant ir patį „teismų sistemos skaudulį“ – teisėją A.Valantiną, tam, kad susidorotų su ją kritikuojančiu aktyvistu. 2014 metų gegužę Jurgelevičienės reikalavimu žmogaus teisių aktyvistui buvo iškelta politiškai motyvuota baudžiamoji byla, nuožmi egzekucija tęsiama iki šiol.

Kaip ne kartą rašė žiniasklaida, įsibėgėjus baudžiamajam persekiojimui, kaip įtariama, Valantinas  gindamas Jurgelevičienės interesus, aktyvistui(o) iškeltose civilinėse bylose galimai „suorganizavo“ dar vieną įspūdingą būrį pažeidžiamų teisėjų.  Tai Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjai Marjan Gerasimovič, Renata Volodko, Dalia Zeniauskaitė,  Rūta Kazlauskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Ramunė Valiulytė, Jolanta Bagdonienė (teismo pirmininkė), Vilniaus apygardos teismo teisėjai Laima Gerasičkinienė, Irmantas Šulcas, Jelena Šiškina,  Ona Gasiulytė, Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė, Alvydas Barkauskas, Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Rūta Burdulienė, Virginijus Kairevičius, Jūra Marija Strumskienė, Andrutė Kalinauskienė, Vilija Mikuckienė, Laima Ribokaitė, Tomas Venckus, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai Edvardas Juozėnas ir Renata Beinoravičienė.

2020 m. birželio 11 d. civilinėje byloje Nr. e2-719-604/2020 Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjas Marjan Gerasimovič, aklai vykdydamas Jurgelevičienės valią, teismo sprendimu atėmė iš Z.Šegždos jam priklausančius pusę namo ir žemės  sklypo, kurių bendra vertė 200 tūkst. eurų.  Manau, kad tai precedento neturintis reideriavimas ir išlupto turto perdavimas Jurgelevičienei, ko pasekoje kriminalinis elementas galėjo atsidėkoti Jurgelevičienei „už nuopelnus“ valstybės viešuosiuose pirkimuose.

Mano vertinimu, minėtame teismo sprendime, kuris savo esme yra ir antikonstitucinis, teisėjas Marjan Gerasimovič tiesiog atvirai išsityčiojo iš įstatymo – pateikė itin keistus, neadekvačius motyvus bei šiurkščiai pažeidė  Civilinio kodekso (toliau – CK)  nuostatas.  Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalies teisės normos, kai bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 str. 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta.  Piniginės kompensacijos už gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalį priteisimas Z.Šegždai be jo sutikimo vertintinas kaip neteisingas CK 4.80 straipsnio 2 dalies taikymas, pažeidžiantis asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).

Peršasi išvada, kad turto išplėšimo byloje teisėjas Marjan Gerasimovič vadovavosi  bandito logika, bet ne įstatymu: kadangi žmogus rašė skundus valstybės institucijoms, atsiranda motyvas už tai keršyti ir bausti – atimti iš jo vienintelį būstą.

Matant ką tik pateiktus banditizmo pavyzdžius,  it nuvalkiotas anekdotas skamba Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko Algimanto Valantino teiginys, esą teisminė valdžia dirba tam, „kad kiekvienas, įžengęs į teismo rūmus, rastų teisingumą“.

Ugnė Kryžiutė

Teisėjų Audronės Kartanienės, Eligijaus Gladučio, Alvydo Pikelio rankomis vykdomas valstybės perversmas. Programoje – pažangios vergijos įteisinimas

https://laisvaslaikrastis.lt/teiseju-audrones-kartanienes-eligijaus-gladucio-alvydo-pikelio-rankomis-vykdomas-valstybes-perversmas-programoje-pazangios-vergijos-iteisinimas/

Tautos istorijoje 2021-03-23 diena bus pažymėta gedulo ir kapituliacijos prieš tironiją ženklu. Pabrėžiu, kad būtent šių metų kovo 23-jąją, išaiškėjo prokuratūroje ir teismų sistemoje nuo 2014-ųjų brandintas tikėtinas sąmokslas valstybės perversmui įvykdyti. Tądien priimdamas neteisėtą teisės aktą,  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas  įteikė „dovaną“ savo šeimininkams,  turintiems galią daryti  neteisėtą įtaką Lietuvos politikams ir teisinei sistemai.

Tai keliantis grėsmę valstybės sąrangai precedentas ir tobulas įrankis, skirtas palaužti pilietinį pasipriešinimą, sugniuždyti bet kokią opoziciją ir kitaminčius. Šio specialiai sukurto įrankio dėka pradėta nuosekliai riboti žodžio laisvė, teisė į saviraišką  ir iš piliečių de facto atimta asmens teisė į privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumą.

Nuo šiol tie, kurie valdo  prokuratūrą ir teismus,  pasinaudodami neteisėtu teismo precedentu, net ir neįvedus nepaprastosios padėties turi galimybę taikyti represijas – apkaltinti nebūtais dalykais ir terorizuoti iš esmės bet kurį Lietuvos gyventoją.  Dėl priimto klastingo  precedento pasiekta tokia galios persvara, kad  pasidarė neaktualus baudžiamųjų teisės normų,  susijusių su „neapykantos kalba“,  priėmimas.

Tikėtina, kad 2021-03-23 teismo nutartį priėmusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo rankomis (teisėjai Alvydas Pikelis, Audronė Kartanienė, Eligijus Gladutis) yra vykdoma agresija – hibridinio karo veiksmai prieš mūsų valstybės piliečius. Teismo nutartis, priimta politiškai motyvuotoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-511/2021, gali būti vertinama kaip valstybės išdavystės aktas, pagal savo mastą ir poveikį prilygstantis Molotovo-Ribentropo paktui.

Belieka tik apgailestauti, kad teisinio karo prieš demokratinę valstybę esmę galinčių profesionaliai vertinti  piliečių sąrašas yra pernelyg trumpas.  O norinčių ir galinčių duoti veiksmingą atkirtį degradavusios prokuratūros ir teismų savivalei yra tik vienetai. Kovotojų sąrašo viršuje –  savaitraščio „Laisvas laikaštis“ redaktoriai Aurimas Drižius ir Alvydas Veberis, piliečių teisių gynėjas Zigmantas Šegžda, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila bei keletas kitų.

Cituoju teisėjų Alvydo Pikelio, Audronės Kartanienės, ir Eligijus Gladučio kasacinio teismo nutartį, priimtą vadovaujantis Lietuvoje neratifikuotos Stambulo konvencijos nuostatomis:

„47. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kurių kategorijų nusikalstamos veikos, pvz., dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo, smurto artimoje aplinkoje, yra latentiškos, vyksta dažnai tik dviejų asmenų – kaltininko ir nukentėjusiojo akivaizdoje. Nuo jų nukentėję asmenys dėl įvairių priežasčių bijo arba vengia kreiptis į teisėsaugos institucijas pagalbos, neturėdami jų pareiškimus patvirtinančių duomenų, o tokius duomenis surinkti su teisėsaugos pagalba sunku ar kartais net neįmanoma.  Todėl tokiais atvejais, kai nukentėjęs asmuo, siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, fiksuoja ir teisėsaugos institucijai pateikia savo ir kaltininko pokalbių įrašus ar kitus savo paties įstatymo neuždraustu būdu surinktus duomenis, patvirtinančius kaltininko nusikalstamą veikimą, kaip ir šioje byloje nagrinėjamu smurto artimoje aplinkoje atveju, tai  nelaikytina neproporcingu kaltininko teisės į privataus gyvenimo gerbimą, garantuojamą Konstitucijos 22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje, Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 9 dalyje, suvaržymu.“

Nacionalinės ir tarptautinės teisės požiūriu, teisėjai Alvydas Pikelis,  Audronė Kartanienė ir Eligijus Gladutis,  priimdami kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-511/2021, pažeidė ne tik Konstituciją, bet ir Lietuvoje ratifikuotą tarptautinę sutartį – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Minėti teisėjai nutartyje patys pripažino, kad pažeidė teisės aktus: „Tai nelaikytina neproporcingu kaltininko teisės į privataus gyvenimo gerbimą, garantuojamą Konstitucijos 22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje, Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 9 dalyje suvaržymu.“

Ką tai reiškia, ir kaip pasikeitė  kiekvieno iš mūsų asmeninis gyvenimas? Nuo šiol kasacinio teismo  nutartimi Nr.2K-63-511/2021 panaikinamas  draudimas be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje.

Sunku įsivaizduoti, kokias apokaliptines pasekmes turėsime tuo atveju,  jei tūlas pilietis piktnaudžiaus seksualinio apsisprendimo klausimu  arba tiesiog melagingai apkaltinęs savo  šeimos narį „psichologiniu smurtu artimoje aplinkoje“ jį šantažuos siekdamas turtinės naudos.

Akivaizdu,  kad ši akivaizdžiai antikonstitucinė „kasacinio teismo praktika“ atveria Pandoros skrynią, iš kurios visi  žmonijos prakeikimai išlekia lauk, pripildydami žmonių gyvenimus kančių ir negandų, kaip antai:  skatinimas masiškai slaptai sekti ir įskųsti neparankius asmenis,  nesantaikos šeimoje kurstymas, šeimos instituto ir  krikščioniškos šeimos vertybių griovimas ją pakeičiant genderizmo ideologija paremta žmogaus seksualinio apsisprendimo teise, neteisėtas brovimasis į asmens privatų gyvenimą, panikos, nepasitikėjimo žmonėmis, teisėsauga ir valdžia kurstymas,  „raganų medžioklė“ – masinis baudžiamasis persekiojimas neteisingai apkaltinus piliečius, padėties valstybėje destabilizavimas.

Negandų ir kančių sąrašas toli gražu nėra baigtinis. Viena paguoda, kad 2021-03-25 Seimo paskirta Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė ir jos sutuoktinė pagaliau galės ramiai  atsidusti. LGBT negandos išnyks, seksualiai apsisprendę piliečiai galės jaustis saugesni.  Kaip pasakytų „įvairovės“ šalininkė Laisvės partijos „brėkštanti aušra“,  demokratinė valstybė yra pasenęs stereotipas, atgyvena. Atėjo metas demokratiškai, nevartojant neapykantos kalbos skatinti įvairovę, pradedant nuo diskusijos apie modernių vergijos formų įteisinimą.

Kam tai naudinga? Nesunku suprasti, kad demokratiškai išrinktos valdžios destabilizavimu itin suinteresuotas Kremlius. Neatsitiktinai  piliečių teisių gynėjas Zigmantas Šegžda dar 2021-01-09 padavė pareiškimą teismui, prašydamas nušalinti aukščiau minėtus teisėjus nuo bylos Nr. 2K-63-511/2021 nagrinėjimo. Pareiškime pilietis išsakė nuomonę, kad teisėjų kolegija yra pažeidžiama,   kolegija (kaip ir žemesnės instancijos teismų teisėjai) šioje byloje gali būti šantažuojama Deep state organizacijos dėl teisėjų praeities klaidų ar galbūt buvusių/esamų sąsajų su TSRS slaptąja tarnyba KGB ar kitomis Rusijos Federacijos slaptosiomis tarnybomis. 2021-03-23 teismo posėdžio metu nušalinimo pareiškimą minėti teisėjai  atmetė.

Suprasdamas, kad teisėjai nenusišalins, 2021-02-26 Z. Šegžda išsiuntė tokio turinio įspėjantį pareiškimą teisėjams A.Pikeliui, A.Kartanienei ir E.Gladučiui:

„Patekote į „šlovės galeriją“. Informuojame dabar, kad vėliau netektų teisintis,  raudonuoti iš gėdos, jog nesupratote, kieno užduotis galimai vykdote ir kokią kasacinių teismų praktiką formuojate.  Asmeninę atsakomybę už pasekmes neišvengiamai teks prisiimti kiekvienam atskirai.  Nuo dabar mums visiems aišku, kad byloje Nr. 2K-63-511/2021 priimdami kasacinę nutartį veikėte sąmoningai ir kaip ypač kvalifikuoti teisininkai suvokėte savo veiksmų esmę,  juos atlikote ir norėjote tai daryti.

Prieš savo valią patekome į situaciją, kad bet kokios antikonstitucinio pobūdžio „sąjungininkų“ užduotys,  bandymai „pridengti“, „reabilituoti“, užmaskuoti nurodytų asmenų tiesiogine tyčia priimtus ydingus teismų sprendimus  sulauks pelnyto moralinio, teisinio įvertinimo  ir neišvengiamai tik padidins atsivėrusias visuomenės piktžaizdes, precedento neturintį pasipiktinimą, protestus ir kritikos laviną tarptautiniu mastu.“

Iš viešai paskelbtų publikacijų surinkau asmenų įtariamų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos  pažeidimų  sąrašą,  kurie,  norėdami to, ar ne, prisidėjo prie to, kad  nacionalinė  jurisprudencija (teisės taikymo praktika)  būtų paversta  piliečių pavergimo įrankiu:

Tai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Alvydas Pikelis, Audronė Kartanienė, Eligijus Gladutis, šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas teisėjas Aurelijus Gutauskas (Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas), Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas teisėjas Algimantas Valantinas, šio teismo teisėjai Vytautas Zelianka,  Regina Pocienė, Vilniaus apygardos teismo pirmininkė Loreta Braždienė, šio teismo teisėjai Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Jurgita Kolyčienė,  Aiva Survilienė, Daiva Kazlauskienė, Ainora Kornelija Macevičienė, Audrius Cininas, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Stasys Lemežis, Laureta Ulbienė, Virginija Liudvinavičienė, Vilniaus regiono  apylinkės teismo teisėjai Jolanta Bagdonienė (teismo pirmininkė), Rinaldas Adamonis,  Renata Volodko, Dalia Zeniauskaitė, Saulius Jakaitis, Vaida Sinkevičienė, Alfredas Juknevičius, Vilniaus rajono policijos komisariato viršininkas Arvydas Sinis, generalinis prokuroras Darius Valys, generalinis prokuroras Evaldas Pašilis, prokurorai Jolita Kančauskienė, Vida Bracevičienė, Ričardas Kubilius, Liudas Žuklys, Julius Gelumbauskas, Vilius Paulauskas, Ramutis Jancevičius (buvęs Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai Rytis Krasauskas, Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius,  Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai Tomas Blinstrubis (pirmininko pavaduotojas), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Rūta Miliuvienė, advokatai Aivaras Alimas, Valdemaras Bužinskas, Vaida Genaitytė, Lietuvos teismo ekspertizės centro vadovai Giedrius Mozūraitis, Vidmantas Vaitekūnas, teismo ekspertai: Pavel Krasovski, Jelena Devenson, Renata Konarskienė, teismo psichiatrė Zita Kazėnienė, teismo psichologė Vilma Joneliūkštienė,  Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Sigita Jurgelevičienė.

 

Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas pernai sukritikavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl teisėjų imuniteto, nurodydamas,  kad  teisingumą vykdantys  teisėjai nevykdo savo pareigų,  o aukščiausiuose teismuose dirba  nekompetentingi teisėjai. Žiniasklaida rašė, kad  teisėjai Eligijus Gladutis, Audronė Kartanienė (su kitais) priėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartį Nr. 2K-7-174-303/2019, kuri apsunkino korupcijos teismuose atvejų nustatymą. 2020-ųjų kovo mėnesį Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pastaroji LAT nutartis neteisėta ir negaliojanti.

Derėtų paminėti tai, kad Seimas nepaskyrė  Algimanto Valantino dirbti Lietuvos  apeliacinio teismo pirmininku antrajai kadencijai. Jis kol kas liks dirbti šio teismo teisėju.  A.Valantinas dalyvauja atrankoje į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo pareigas. O paskui laukia drambliuko svajonė – dar vienas šuolis į teismo  pirmininko kėdę! Šėtono vypsnis sau pačiam…  Nekyla abejonių dėl to,  kad  Seimas paskirs A.Valantiną  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku  tuomet, kai ant beržo vyšnios nunoks.

Žinau, kad Zigmantas Šegžda nešvaistė gyvenimo. Kad įvyktų realūs pokyčiai, reikia susprogdinti masių pasąmonę.  Be kompromisų kovodamas už prigimtines piliečių teises ir laisves, pilietis  brangiai sumokėjo. „Teisinė  sistema“,  į bylą taip ir nepateikusi nė vieno įrodymo,  šiam piliečiui  paskyrė 50 dienų suėmimo terminą(!) bei vienerių metų ir trijų mėnesių  laisvės atėmimo terminą.

Privertusi žmogų septynerius metus kentėti nepakeliamą psichinę prievartą,  pažeminimą,  Lukiškių kalėjimo košmarą, socialinę atskirtį, kankinimus Kauno vyriausiojo policijos komisariato areštinėje,  grasinimus atimti jam gyvybę, korupcijos ėdama teisėsauga ir teisminė valdžia atskleidė savo  moralinį neįgalumą.

Tokie veikėjai (man liežuvis neapsiverčia juos vadinti teisėjais) neturi jokios moralinės teisės  Lietuvos Respublikos vardu skirti bausmės piliečiui,  ginančiam valstybės interesą – viešai pasisakiusiam apie prekybą poveikiu prokuratūroje, teismuose ir klestinčią  korupciją atliekant valstybės viešųjų pirkimų sandorius. Tad nieko kito neliko, kaip  įvykdyti Linčo teismą – apgailėtiną  keršto akciją.  Keršydama teisminė valdžia pati save paniekina.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas vienas iš požiūrių į tai, kokius pavojus demokratinei valstybei  kelia dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo neatidumo priimtas prejudicinę galią turintis teisės aktas.

Bronius Pogrindis

Dėl žmogžudžių tarno korupcijoje skęsta teisėjos Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Jurgita Kolyčienė

https://laisvaslaikrastis.lt/del-zmogzudziu-tarno-korupcijoje-skesta-teisejos-jurgita-macionyte-nida-vigeliene-jurgita-kolyciene/

Psichodrama teisėjų korupcijos byloje įgauna pagreitį. 2018-06-04 d. Seimas, patvirtindamas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadą, paskelbė ultimatumą valstybę  de facto užvaldžiusiai Cosa Nostrai (liet. Mūsų Reikalas). Į kryžminę ugnį patekusi teisminė valdžia bando pabėgti nuo atsakomybės ir baimingai žvalgosi atgal: o ką pasakys jos tikrasis šeimininkas – Capo Crimini (liet. Šeimos bosas)?!

„Mūsiškės“ Cosa Nostra struktūra suformuota susivienijus TSRS KGB kariškiams, agentams, komunistams ir vietiniams oligarchams. Pavojus tas, kad šis nusikalstamas susivienijimas ima valdžią itin profesionaliai taikydamas nekonvencinio (hibridinio) karo taktikas. Dar pavojingiau, kad oligarchas į hibridinį karą gali mesti beveik neribotus piniginius išteklius. Pinigus Cosa Nostra grobsto iš valstybės biudžeto per valstybės viešųjų pirkimų sistemą, o jų pristigus –nubyra iš Skandinavijos bankuose išplautų  nusikalstamo pasaulio milijardų. Pinigai skiriami valstybės pareigūnų,  politikų, prokurorų, teisėjų, advokatų ir žiniasklaidos pirkimui. Jei žmogus bando pasipriešinti, apie jį renkama (fabrikuojama) ir viešinama kompromituojanti informacija, jam keliamos strateginės teisminės bylos, pasitelkiami korumpuoti prokurorai ir teisėjai. Žmogus sugniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga ir taip jam „perlaužiamas nugarkaulis“. Beje, teko girdėti, kad šį itin madingą mafijos tarpe posakį „perlaužti nugarkaulį“ mėgsta kartoti ir buvusi Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Sigita Jurgelevičienė.

Seimo dokumentuose  viešai konstatuotas trijų pakopų teismų sistemos korupcinis užvaldymas, neteisėtų galios grupių įtaka teisingumo vykdymui ir jų nebaudžiamumas.  MG Baltic skalikas Tomas Dapkus „man pojebat ko tu nori“ įsako teisėjui. Siejamas su koncernu kažkoks žurnalistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui – „pojebat ko tu nori“ ?! Ir Vytautas Greičius praleidęs krepšinio varžybas klusniai susitinka su Cosa Nostra žmogumi. Arba prezidentės D. Grybauskaitės „tulpių pašto“ susirašinėjimas su Eligijumi Masiuliu, galimai pasiskolinusiu 106000 eurų grynais iš MG Baltic. Ir dar grėsmingiau – Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui Ramučiui Jancevičiui pasiūlyta šilta kėdė toje pačioje MG Baltic.

Aiškinamės toliau. 2018-06-22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas Seimo nariui Vytautui Bakui uždraudė koncerną MG Baltic vadinti „organizuota nusikalstama grupe“.  Prieš keletą dienų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė Europos Tarybos Venecijos komisijai pateikė informaciją apie Konstitucinio Teismo pirmininko D. Žalimo bendradarbiavimą su politikais. „Tokios situacijos, kaip susiklosčiusi dabar, toleruoti jau negalima. Ji tampa pavojinga valstybei.“ – teigia Seimo narė Agnė Širinskienė.

Nepaliauja šiurpinti komsomolcų iš auksinio trikampio, „MG Baltic“ bendradarbio R.Jancevičiaus, jo kolegos – Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko Algimanto Valantino ir su jais susijusių sėbrų invazija į eilinių piliečių gyvenimą.

Taip jau atsitiko, kad raudonųjų kaklaraiščių gyvenimą itin apkartino šacher-macherių machinacijas paviešinęs žmogaus teisių aktyvistas. Teisėjui A.Valantinui, manau, svyla padai nuo tokių publikacijų, kaip: „Zigmantas  Šegžda. De facto užvaldytas teisingumas“, „Kada apeliacinio teismo vedlys A.Valantinas prisiims atsakomybę už Kremliui naudingą „mūsiškių“ teisėjų agresiją?“, arba  Youtube TV paskelbtas skandalingas reportažas „Kas per velniava su tais teismais, A.Valantinai?!“ Atvejis, panašus į pirštus nudegusios prezidentės D. Grybauskaitės istoriją.

JAV lietuvių laikraščio „Bičiulystė“ straipsnyje „Zigmantas Šegžda. Lietuva vejasi Šiaurės Korėją“ prieš keletą metų žmogaus teisių aktyvistas rašė: „Susidūriau su Lietuvos visuomenei pavojingu reiškiniu, dėl kurio skaudžiai nukentėjau aš pats ir visa mano aplinka. Nuo 2014 m. pavasario patiriu realią nuolatinę grėsmę. Nuogąstavimus dėl savo vaikų ateities grindžiu tuo, kad patyriau neproporcingas „mūsų” teisinės sistemos represijas, persekiojimą ir akivaizdžius mėginimus susidoroti su manimi, kaip neparankiu žmogumi, kuris „pernelyg išsišoka“ – naudojasi žodžio laisve ir kritikuoja valstybės pareigūnų darbą.

Reiškinys, keliantis pavojų mūsų valstybės konstitucinei santvarkai, vyksta DABAR visai šalia kiekvieno iš mūsų. Reiškinys, kuris nėra matomas plika akimi tol, kol su juo akis į akį pats nesusiduri. Sunku patikėti, bet manau, kad Lietuvoje egzistuoja mūsų išlaikoma valstybė valstybėje, su Šiaurės Korėjos valstybinei  santvarkai  būdingu represiniu režimu, su savomis „karalystėmis“, kurių valdžioje užsimaskavę stovi ir nevaržomai veikia „didieji drakonai“, „hidros“,  „didieji tironai“, „furijos“, „ciklopai“, „didieji žyniai“ ir „didieji sargybiniai“. Šiems klusniai tarnauja „mūsų“ teisminė valdžia. Reiškinys yra itin pavojingas Lietuvos demokratijai, nes represinė sistema veikia išvien tam, kad susidorotų su sistemai neparankiais žmonėmis“.

Kitoje laikraščio „Bičiulystė“ publikacijoje „Zigmantas Šegžda. Nepaisant E.Zuroffo puolimo, raudonieji naciai turi būti teisiami už nusikalstamą veiklą“ aktyvistas rašo: „Žydų aš nešaudžiau, bet jaučiuosi Lietuvoje nuožmiai persekiojamas ir medžiojamas labiau, nei E.Zurofo pasirinktas taikinys. Nuo 2014-ųjų man keliamos nepagrįstos baudžiamosios bylos už tai, kad rašydamas skundus prokuratūrai, teismams ir skelbdamas tekstus internete neva trukdžiau prokuroro veiklai, esą įžeidžiau dešimt policininkų bei pareiškiau nepagarbą devyniems teisėjams. Man sufabrikuota  baudžiamoji byla su „smurto artimoje aplinkoje“ ženklu. 2014-aisiais pagal prokurorės Vidos Bracevičienės (Ramučio Jancevičiaus pavaldinės, – aut. pastaba)  prašymą buvau nepagrįstai suimtas 50 dienų terminui.  Paskui ši prokurorė reikalavo teismo imtis ir kitos neproporcingos priemonės – atimti man laisvę uždarant į psichiatrijos įstaigą. Po alinančio teisinio karo man pavyko išvengti nuožmios akistatos su teismo psichiatrais. Prokurorai ir teismai pasiekė, kad būčiau išmestas iš nuosavo gyvenamojo namo tiesiog į gatvę. Prokurorė V.Bracevičienė nusprendė iš manęs atimti dokumentus, įskaitant ir vairuotojo teises. Po to, kai pasirodė pirmosios mano publikacijos (apie A.Valantiną, – aut. pastaba) „Laisvame laikraštyje“, mane sulaikė ir išvežė į Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato areštinę. Ten buvau kankinamas, grasinta atimti man gyvybę. Prižiūrėtojas, karišku batu smūgiuodamas į mano nugarą, gyrėsi esąs „pagamintas Tarybų Sąjungoje“.

2016-ųjų pavasarį „Laisvame laikraštyje“ aktyvistas Z.Šegžda paskelbė tekstą „Kokį pavojų kelia prokuratūroje naudojama slaptoji smegenų plovimo technologija“. Iš paviešinto prokurorės V.Bracevičienės  dokumento matyti, kad pagal KGB smegenų plovimo juodąsias technologijas sukonstruoto demono tikslas – pulti ir prievartauti žmogaus psichiką, radikaliai keisti asmens nuomonę, daryti slaptą poveikį sprendimą priimančio teisėjo sąmonei. Dokumento kopiją PDF formate rasite internete adresu:  http://zigmantassegzda.blogr.lt/?page_id=75

2016-aisiais niekam nežinomas Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjas Rinaldas Adamonis gavo „valstybinės“ reikšmės užsakymą – nuteisti žmogaus teisių aktyvistą  Zigmantą Šegždą už jo paviešintus nusikaltimus  valstybės viešuosiuose pirkimuose. Cosa Nostrai pasitarnavęs teisėjas išgarsėjo – nuteisė nekaltą žmogų, atėmė jam laisvę. Laikraštis „Bičiulystė“ šį faktą  įvardijo aiškiai: „Klasikinis hibridinio karo veiksmų prieš mūsų valstybę pavyzdys yra Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko Algimanto Valantino pasiuntinio – teisėjo R.Adamonio antikonstitucinė veikla.“ Šiame kontekste matyti, kad Capo Crimini pateptasis  (Mosiach מָשִׁיחַ – hebrajų k.) A.Valantinas yra vis dar  neišspręsta teisminės valdžios superproblema.

2020-06-19 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Nidos Vigelienės ir Jurgitos Kolyčienės, baudžiamojoje byloje Nr.1A-27-574/2020 išnagrinėjusi žmogaus teisių aktyvisto apeliacinį skundą,  paliko galioti R.Adamonio nuosprendį. Taigi, neturėdama nič nieko: jokių įrodymų, nė vieno liudytojo, mačiusio „nusikaltimą“, Cosa Nostra  užvaldyta teisminė valdžia aktyvistui paskyrė 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant 2 metų laikotarpiui. Teismo nutarties dalį paskelbusi teisėja Jurgita Mačionytė streso iškreiptu veidu spruko iš posėdžių salės, taip išvengdama nemalonios akistatos su jos „nuteistu“ aktyvistu. Teisėja buvo be apsauginės kaukės, tad aktyvistas iš jos veido išraiškos matė, kokius košmarus ji išgyvena.

Sukrečia ir kitos aplinkybės. 2020-06-19 d. Vilniaus apygardos teismo posėdyje dalyvavo tik teisėja J.Mačionytė, taip ir nesugebėjusi paaiškinti, kur išgaravo kitos „bylą nagrinėjusios“ teisėjos N.Vigelienė ir J. Kolyčienė.  J.Mačionytė aktyvistui padavė „teismo nutartimi“ pavadintą  popierių krūvelę be bylą nagrinėjusių teisėjų parašų ir be apygardos teismo antspaudo, tuo pažeisdama BPK 324 str. 12 d. ir BPK 333 str. 3 d.  nustatytą tvarką. Kadangi nutarties  nė viena teisėja nepasirašė, nėra žinoma, kas išnagrinėjo bylą,  ir nėra aišku, ar prieš metus laiko paskirtos teisėjos apskritai nagrinėjo bylą.  Taigi iškilo pagrįstų abejonių apeliacinio proceso bei pačios teismo nutarties  teisėtumu, kadangi kol nutartis nepasirašyta, ji negalioja. Neatmestina versija, kad aktyvisto apeliacinį skundą neteisėtai išnagrinėjo kiti teisėjai ir kad turbūt egzistuoja kita, tikroji nutartis, kurią ir pasirašė paskirta teisėjų  kolegija. Tačiau paskutiniu momentu teisėjai J.Mačionytei galėjo būti padarytas neteisėtas poveikis, ir ji „nuteistajam“ įteikė ne teisėtą nutartį, bet  suklastotą nutarties tekstą, kuris naudingas A.Valantinui.  Panašu,  kad  teisėjos J.Kolyčienė ir N.Vigelienė galėjo atsisakyti pasirašyti joms brukamą Cosa Nostra suklastotą nutartį.

Galvoju, kad galbūt didžiausia Capo Crimini pateptųjų teisėjų Jurgitos Mačionytės, Nidos Vigelienės ir Jurgitos Kolyčienės problema, joms trukdanti  dorai ir sąžiningai atlikti teisėjo pareigą, yra savo vertės pajautimo, savigarbos ir savivokos stoka. Arba kraują stingdanti baimė. Kaip pasakytų gerai žinomas „objektyvus stebėtojas“, žvelgiantis iš Lietuvos apeliacinio teismo aukšto: „Kaip tik todėl,  tas, kuris mano teisėjų veikloje įžvelgia Cosa Nostra nematomą ranką, tas – mažiausiai – ir yra idiotas. Arba ksenofobas. Arba rasistas. Arba antisemitas. Arba nacionalistas ir patriotas, arba dar koks nors kitas šovinistas nusikaltėlis. Rasime bet kokį pretekstą tam, kad  galėtume mus perpratusį kvailį nutildyti, pasodinti už grotų.“

Mosiach – Jurgita Mačionyte, Nida Vigeliene ir Jurgita Kolyčiene, norėčiau jus, kaip „nekorumpuotas“ teisėjas, pagirti ir pasveikinti su tuo,  kad, matyt, uoliai vykdydamos žmogžudžių tarno užduotį – institucinio teroro akciją  prieš žmogaus teisių aktyvistą Zigmantą Šegždą, jūs pakenkėte savo bei Algimanto Valantino reputacijai, užkirtote jam kelią būti paskirtam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku!

Minėtų teisėjų ir juos remiančių nusikalstamų elementų represijas Z.Šegždai iškeltoje politinėje baudžiamojoje byloje reikia vertinti ir suprasti kaip tęstinę nusikalstamą veiką, kaip Cosa Nostra – nusikalstamo susivienijimo palaikomą ardomąją veiklą prieš valstybės konstitucinę santvarką ir teritorinį vientisumą. Publikacijoje autorė išsakė savo subjektyvią nuomonę (kritiką) apie antikonstitucinių galios grupių veiklą ir grėsmę demokratiniam valstybės valdymui.

Ugnė Kryžiutė