Teisėjai Alvydas Pikelis, Eligijus Gladutis, Audronė Kartanienė paskelbs nuosprendį demokratinei valstybei

http://biciulyste.com/mums-raso/nuosprendi-demokratinei-valstybei-paskelbs-lietuvos-auksciausiasis-teismas/#more-14645

Lietuvių tautos pasipriešinimas (arba nesipriešinimas) Deep state vadeivų vykdomai šliaužiančiai valstybės okupacijai pasiekė lūžio tašką. Mainstream media marionečių kurstoma koronaisterija, žodžio laisvės ribojimas, masinis verslų uždarymas, šalyje įvesti griežti judėjimo ribojimai  kalba apie tai, kokiais metodais pakertama valstybės konstitucinė santvarka. Deep state kolaborantams beliko užimti paskutinę demokratinės valstybės tvirtovę – atimti piliečių prigimtinę teisę į privatų gyvenimą.

Kaip ir kieno rankomis tai bus įgyvendinta? Demokratinė valstybė išnyks itin netikėtu ir plika akimi nematomu būdu.  Svarbus veiksnys užtikrinant destruktyvių veiksmų sėkmę  – pasiekti, kad teisininkų klanas ir Mainstream media tylėtų lyg vandens į burną prisėmę. Kad nekiltų pasipiktinimo banga, kaip visada, opozicija liks apgauta ir nukvailinta.  Teismas nesiafišuodamas priims nutartį. Nuo tada precedentas (kasacinio teismo praktika)  bus taikomas visose teisminėse bylose, kuriose sprendžiamas privataus gyvenimo neliečiamumo klausimas.

Ką reikštų tokia „kasacinio teismo praktika“ asmeniškai kiekvienam iš mūsų? Tai reikštų, kad kiekvienas, slapta ar klasta patekęs į privačią  namų valdą, turės teisę diktofonu ar vaizdo kamera įrašyti piliečių pokalbį. Toks be teismo sankcijos gautas įrašas galės būti teikiamas teisėsaugai, pagrindžiant piliečio padarytą „nusikalstamą“ veiką, užfiksuotą  nelegaliame įraše. Atsiras begalinė erdvė  baudžiamųjų bylų klastojimui, palengvės raganų medžioklė  politinio arba kriminalinio susidorojimo prasme.

Apie tai, kaip gyvens lietuvis atėmus jam teisę į gyvenimo privatumą, gana tiksliai rašo Algimantas Rusteika: „Susituokus socialiniai darbuotojai nuolat pagal patvirtintus grafikus, o taip pat ir pagal operatyvinę informaciją iš skundimo linijų atlieka patikras vietose, neatitinkančius nustatytų reikalavimų sutuoktinius paima, uždeda apykojes ir atiduoda globėjams panaudai… Savavališko nėštumo atveju nelegalus produktas konfiskuojamas.“

2021-02-13 dieną  rašytoja Dalia Staponkutė šia tema pasisakė dar taikliau: „Vergovė paprasčiausiai keis savo pavidalą. Nesunkiai įsivaizduoju baisesnes už vergovę santvarkas, tarpstančias ant valdovų klastos ir melo. Jos sugebės nukvailinti žmones taip, kad jie prilygs mašinoms, tačiau tikės esantys laisvi ir noriai klausys valdžios. Jos pavers žmogui būtiną poilsį ir malonumą aistra dirbti, stipria, kaip barbarų aistra kariauti.“

Žmogaus teisių aktyvistas Zigmantas Šegžda, dar 2014-aisiais atskleidęs šį piliečių pavergimo mechanizmą, nusprendė pasipriešinti. Tais pačiais metais jis apskundė prokuratūrai ir teismui Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorus (vyriausioji prokurorė Jolita Kančauskienė) dėl neteisėto informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo ir panaudojimo. „Teisinė sistema“ nedelsdama griebėsi bauginimo taktikos: 2014-12-03 žmogaus teisių aktyvistas pagal suklastotą baudžiamąją bylą buvo suimtas 50 dienų terminui.

Buvęs generalinis prokuroras, o dabar – Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas teisėjas Algimantas Valantinas atlieka pilkojo kardinolo rolę Z.Šegždai iškeltoje baudžiamojoje byloje. Iki šios dienos  žmogaus teisių aktyvistas tebegniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga. Tai reiškia, kad Z.Šegžda žengė teisinga linkme: atskleidė sąmokslą ir paskelbė karą mafijinei „teisinei sistemai“.

Teisminei valdžiai labai nepatinka tai, kad aktyvistas paviešino daug dokumentų įrodančių, kokiu būdu  mafijinė sistema daro teisės pažeidimus. Ir kaipgi patiks, jei pilietis perprato ir atskleidė Deep state vadeivų slaptą planą – pripratinti žmones prie minties apie tai, kad valstybės represinės struktūros niekada nebus baudžiamos už nusikaltimus asmens privataus gyvenimo neliečiamumui.

Kaip žinia, teoriškai mūsų Konstitucija, Civilinis kodeksas,  Baudžiamasis kodeksas, Visuomenės informavimo įstatymas ir kiti teisės aktai  remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatomis. Tačiau didžioji dalis piliečių ir dabar nežino, kad realiame gyvenime šališkas teismas valstybės vardu priimdamas sprendimą, kaip taisyklė, teisės aktais nesivadovauja.

Žmogaus teisių aktyvistas Z.Šegžda dar 2015-ųjų vasarą internete patalpino tekstą „Slaptas asmens sekimas: ką apie tai žvangina teisės tarnų teisinė sąmonė“, kuriame apžvelgė  2014-2015 metais prokuratūros ir teismų priimtus nutarimus dėl teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimų. Vilniaus apylinkės prokuratūros 6 skyriaus vyriausioji prokurorė Jolita Kančauskienė (2014-11-24 ir 2014-12-22) teigia, kad įstatymai nedraudžia asmeniui slapta įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Prokurorė įrodinėja, kad valstybės įstaigos – Viešųjų pirkimų tarnybos direktorės Sigitos Jurgelevičienės atlikti ir policijai pateikti privačių pokalbių įrašai nelaikytini atliktais pažeidžiat teisės aktus. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Ramučio Jancevičiaus pavaduotojas Eugenijus Papučka (2014-12-23) irgi šiuo klausimu neįžvelgia jokių žmogaus teisių pažeidimų.

Vilniaus apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Julius Rėksnys (2015-03-04) bei  prokuroras Stanislav Barsul (2015-03-18) skundus dėl neteisėto informacijos rinkimo ir panaudojimo vertina kaip slaptai sekamo asmens objektyvų nepasitenkinimą ir emocijas, susijusias su nepalankiais sprendimais, priimtais aktyvisto atžvilgiu. Generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas (2015-01-19) taip pat neįžvelgia nusikalstamos veikos požymių, jei privatus asmuo be mūsų sutikimo renka ir trečiajai šaliai atskleidžia informaciją apie mūsų privatų gyvenimą. Prokuroras nemano, kad šioje situacijoje S.Jurgelevičienė garso įrašus būtų padariusi įstatymų draudžiamu būdu.

Apibendrinus prokurorų išsakytas mintis, galime susidaryti aiškų paveikslą, kad, jei kreipsimės į prokuratūrą dėl neteisėto kišimosi į asmens privatų gyvenimą, t.y. dėl informacijos rinkimo be asmens sutikimo jo namuose, labai tikėtina, kad tokia skundžiama veika nebus vertinama, kaip žmogaus teisių pažeidimas.

Dabar pažvelkime, kaip mums rūpimą žmogaus teisių pažeidinėjimo problemą suvokia Vilniaus apygardos teismų teisėjai. Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjas Alfredas Juknevičius (2014-10-30, 2015-01-14 ir 2015-01-23) problemos nemato, nurodydamas, kad periodiškas garso ar vaizdo įrašų darymas be asmens sutikimo gali būti vertinamas ne kaip neteisėtas duomenų rinkimas apie asmens privatų gyvenimą, bet kaip siekimas įrodyti sekamo asmens elgesį ir jo daromą poveikį. Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėja Renata Volodko (2014-12-12), neteisėtai atėmusi laisvę aktyvistui 14 dienų terminui,  savo požiūrį dėl sistemingo žmogaus teisių pažeidimo  pristato taip: „Tuo atveju, jeigu veiksmai, kuriais gauti duomenys, nėra specialiai reglamentuojami, vadovaujamasi principu „leidžiama viskas, kas nėra draudžiama“.  Teisėja pabrėžia, kad „įstatymai nedraudžia slapta įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis.“

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Petro Karvelio (2015-02-10) pozicija mus dominančiu klausimu idealiai sutapo su prokuroro Dariaus Čapliko nuostatomis. Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis (2015-03-18),  teigia, kad Z.Šegždos skundžiamu atveju slapta padaryti garso įrašai neįrodo nusikalstamos veikos fakto.  Pažymėtina tai, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas 2014-2015 metais teismo nutartimis spręsdamas aktyvisto Z.Šegždos neteisėto suėmimo klausimus jam iškeltoje baudžiamojoje byloje, kuri grindžiama įstatymu uždraustu būdu padarytais garso įrašais, teisės į privatų gyvenimą pažeidimo taipogi „nepastebėjo.“ Taigi, teisėjai teismo nutartyse dėsto poziciją, kad asmens slaptas sekimas, kaip žmogaus konstitucinės teisės į privatų gyvenimą pažeidimas, yra mažareikšmė problema (!).  Visiems leidžiama viskas, kas nėra draudžiama.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, žmogaus teisių aktyvistas toliau tęsė kovą už demokratinę valstybę,  rinko duomenis apie žmogaus teisių pažeidimus. 2017-ųjų rugsėjo mėnesį portalas „Laisvas laikraštis“ straipsnyje „Lietuvos apeliacinio teismo šefui Algimantui Valantinui  koją pakišo ukmergiškis teisėjas R.Adamonis“ pristatė aktyvisto teisminio karo mastą:

„Lietuvos Prezidentūra (Dalia Grybauskaitė, – aut. past.) yra informuota, jog dėl to, kad teisėjas Rinaldas Adamonis nagrinėdamas bylą, švelniai tariant, pernelyg laisvai interpretavo baudžiamojo proceso normas pagal savo „vidinį įsitikinimą“.  Z.Šegžda padavė aštuonis skundus teisėjo Algimanto Valantino vadovaujamai  Teisėjų tarybai, šešis skundus – Vilniaus apygardos teismo pirmininkams Vytautui Zeliankai (dabar – Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, – aut.past.) ir Loretai Braždienei, tris skundus – Teisėjų etikos ir drausmės komisijai (pastarosios  komisijos pirmininkas yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aurelijus Gutauskas, – aut.past.) Be to aktyvistas dešimt kartų skundė teisėjo R.Adamonio nutartis apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

Autorių šokiravo faktai apie tai, kad žmogaus teisių aktyvisto aštuonis  apeliacinius skundus dėl teisės normų pažeidimo (nagrinėjant bylą teisme) teisėjas R.Adamonis teismo nutartimis apskritai atsisakė priimti ir juos grąžino pareiškėjui. Tai reiškia, kad teisėjas užkirto kelią pareiškėjui skųsti Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimus aukštesniajam teismui.“

Didžiausią susirūpinimą kelia faktai, kad aktyvisto apeliacinius skundus dėl Baudžiamojo proceso kodekso  pažeidimų nagrinėję Vilniaus apygardos teismo skyriaus pirmininkės Daivos Kazlauskienės paskirti „etatiniai“ teisėjai (Ainora Kornelija Macevičienė, Stasys Punys, Stasys Lemežis) savo nutartimis atmetė aktyvisto prašymus išnagrinėti jo skundus apeliacinės instancijos teisme. Tai reiškia, kad šie teisėjai neparodė noro tinkamai atlikti savo pareigą –  patikrinti ir užtikrinti teisėjo R.Adamonio procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.

2018-04-08 dieną laikraštyje „Bičiulystė“ aktyvistas Z.Šegžda paskelbė tekstą pavadinimu „Mūsiškiai hongweibing‘ai: „Piliečius terorizuojame nemokamai, nes už tai moka valstybė.“ Pasak autoriaus, „garso įrašai, užfiksuoti pažeidžiant teisės normas, teikiami teisėsaugai, kuri žmonių turtinius ir šeiminius ginčus nepagrįstai kriminalizuoja. Vien tik 2017 metais  taikant „apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ diskursą Lietuvoje buvo iškelta apie 10 tūkstančių baudžiamųjų bylų.“

2017-11-27 ir 2017-12-28 nutartimis teisėjas R.Adamonis ir Vilniaus apygardos teismo teisėja Virginija Liudvinavičienė paskyrė garso įrašų, užfiksuotų pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, teismo kompleksinę informacinių technologijų-fonoskopinę ekspertizę. Lietuvos teismo ekspertizės centras savo metodikoje teigia, kad tokia ekspertizė daroma tik ypač svarbiose kontrabandos, kyšininkavimo, turto prievartavimo bylose. Gi, žmogaus teisių gynėjas nėra kaltinamas kontrabanda, kyšininkavimu ar prievartavimu. Iš to, kad buvo paskirta ir atlikta neteisėta teismo ekspertizė, t.y. pilietis persekiojamas taip, lyg jis būtų ypač svarbus kontrabandininkas, galima spręsti, kad  teismai ir teismo ekspertai atliko ypatingos svarbos užduotį.

Lietuvos teismo ekspertizės centro vadovų Giedriaus Mozūraičio ir Vidmanto Vaitekūno užduotį gavę teismo ekspertai Pavel Krasovski, Jelena Devenson ir Renata Konarskienė atliko įstatymu uždraustu būdu gautų garso įrašų ekspertizę. 2018-04-10  Z.Šegžda teismo ekspertų veiklą apskundė Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai. Skunde pažymėjo, kad minėti ekspertai pažeidė Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso 58–59 punktų nuostatas. Minėta taryba 2018-11-08 sprendimu aktyvisto skundo dalį paliko nenagrinėtą, o kitą dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Aktyvistas tarybos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. 2019-08-02 teisėjų kolegija (teisėjai Tomas Blinstrubis, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Rūta Miliuvienė; bylos Nr. I-1471-1063/2019)  sprendimu Z. Šegždos skundą atmetė. Akcentuotina tai, kad teisėjas Tomas Blinstrubis yra minėto teismo pirmininko pavaduotojas.  Z.Šegžda skunde tarybai įrodinėjo, kad ekspertų pateiktos išvados yra netinkamos kokybės, prieštaraujančios viena kitai, neteisingos, padarytos atliekant perteklinius tyrimus, melagingos ir panašiai. Įvertinęs skundo turinį, teismas padarė išvadą, jog Z.Šegžda, pagrįsdamas ekspertų vykdyto proceso veiksmų neteisėtumą nurodytų principų kontekste, iš esmės kėlė klausimą dėl ekspertizės aktų išvadų nepagrįstumo ir neteisėtumo, o teismo ekspertų išvadą turėjo įvertinti Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba.

Netenkinęs pagrindinio aktyvisto reikalavimo panaikinti tarybos sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio jo skundo reikalavimo dėl  tarybos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą. Šį teismo sprendimą aktyvistas apskundė apeliacine tvarka. Jis skunde nurodė, jog vien aplinkybė, kad teismo ekspertai nevykdė teismo sprendimo ir savavališkai kompleksinę ekspertizę išskyrė į dvi dalis tam, jog nebūtų pateikta bendra visų trijų ekspertų išvada, sudaro pagrindą išvadai, kad teismo ekspertizė buvo atlikta nekokybiškai, o prieštaringas ekspertizės išvadas pateikę teismo ekspertai pažeidė Etikos kodekse įtvirtintus principus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (teisėjai Rytis Krasauskas, Ričardas Piličiauskas ir Arūnas Sutkevičius) 2021-02-10  apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A-192-556/2021 pagal Z.Šegždos apeliacinį skundą. Skundą, kaip ir reikėjo tikėtis, šie teisėjai atmetė.

Svarbu pažymėti tai, kad pastarojoje byloje 2021-01-18 dieną  teisėjas Ramūnas Gadliauskas nusišalino nuo aktyvisto apeliacinio skundo nagrinėjimo. Teisėjas R.Gadliauskas pripažino, jog jis „2018 – 2020 metais, būdamas Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotoju, yra ne kartą nagrinėjęs Zigmanto Šegždos skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų teisėjų, nagrinėjusių minėtą baudžiamąją bylą, veiksmų. Ši aplinkybė gali sukelti abejonių, ar teisėjas yra nešališkas objektyviąja prasme.“

Paaiškinu, kad teisėjas R.Gadliauskas tuo metu buvo Teisėjų tarybos pirmininko Algimanto Valantino pavaduotojas, tad yra gerai susipažinęs su aktyvisto keliamų klausimų svarba bei galbūt gaunamais nurodymais išsukti žmogaus teisių pažeidėjus nuo įstatymais apibrėžtos atsakomybės.  Panašu, kad dabartinis Teisėjų tarybos sekretorius R.Gadliauskas, eilinį kartą patyręs A.Valantino spaudimą užglaistyti skandalą, suprato, kad jei priimtų demokratinės visuomenės pagrindus griaunantį  teismo sprendimą, jis ir pats būtų pririštas prie gėdos stulpo.

Žmogaus teisių gynėjo pagarsintų pavardžių gausa rodo, kad teisminė valdžia sutelkė įspūdingas  pajėgas, kurios žingsnis po žingsnio ardo mūsų demokratinės valstybės pamatus. Tekste pateikti teisėjų veiksmai  atskleidžia mechanizmą, kurio pagalba pakertama valstybės konstitucinė santvarka.  Na, o kaip techniškai bus panaikinta  demokratinė valstybė?  Teismas prejudicinę galią turinčia nutartimi išaiškins teisės normų taikymą taip, kad piliečių teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama ir suteikiama teisė be teismo sankcijos slaptai sekti asmenis.

Dabar turbūt nesunku suprasti, koks teismas, kokioje byloje  ir konkrečiai kokie teisėjai gavo Deep state vadeivų užduotį tai atlikti. 2020-06-19 Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Jurgita Kolyčienė), pripažinusi įrodymu be teismo leidimo padarytus garso įrašus, nuteisė žmogaus teisių gynėją Z.Šegždą, atimdama jam laisvę (byla Nr.1A-27-574/2020).  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Alvydas Pikelis, Audronė Kartanienė ir  Eligijus Gladutis,  priimdami neskundžiamą nutartį Z.Šegždai  iškeltoje byloje  Nr.2K-299-511/2020, gali paskelbti mirties nuosprendį demokratinei valstybei.

Prašau redakciją paskelbti Teisėjų tarybos sekretoriaus teisėjo R.Gadliausko nutartį.

Bronius Pogrindis

Teisėjų bendruomenė pripažino: „LT teismų nepriklausomumas yra demagogija.“

https://www.laisvaslaikrastis.lt/teiseju-bendruomene-pripazino-lt-teismu-nepriklausomumas-yra-demagogija/

Lietuvos valstybės priešai lenda lauk lyg yla iš maišo.

Faktą, jog vyksta forsuotas teismų sistemos niekinimas ir naikinimas, 2022 m. liepos 6 d.  pripažino Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos (LRTA) valdyba: „Jaučiame ir suprantame teisėjų bendruomenėje dėl to tvyrantį nusivylimą ir kylantį pasipiktinimą. Pripažįstame kiekvieno teisėjo teisę atskirai ar kolektyviai ginti vieną iš esminių nepriklausomo teismo sąlygų – teisėjo finansinį nepriklausomumą teismine tvarka.“

2022 rugsėjo 16 d. interviu LRT radijui Teisėjų tarybos pirmininkė teisėja Sigita Rudėnaitė paliudijo, jog LT Konstitucijos nuostatos neveikia, nes teismų nepriklausomumas yra fikcija: „Teismas turėtų turėti didesnį autoritetą visom prasmėm, ne tik reputacijos ir pasitikėjimo, bet ir realaus nepriklausomumo nuo kitų valdžių“,

Iš pastarojo teiginio galima daryti logišką išvadą, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  pirmininkė teisėja Sigita Rudėnaitė patvirtino, kad Lietuvos teismai negali realiai vykdyti teisingumo. Kodėl? Todėl, kad teismuose katastrofiškai trūksta kompetentingų teisėjų. Minėtame interviu teisėja Sigita Rudėnaitė apie tai kalba atviru tekstu (S.Rudėnaitės kalba netaisyta, – aut. past.): „Be resursų, be žmonių, kurie kompetentingi, be konkurencingos darbo vietos teisme mes idealistiškai kalbėti apie reputaciją, apie autoritetą irgi neilgai galime.“ Matyt turima galvoje, kad šioje tragiškoje situacijoje kažin ar galima kalbėti apie teisėjų reputaciją ir autoritetą.

2022-07-06 LRTA išplatintame kreipimesi manau bandoma manipuliuoti žmonių sąmone, kuriant įspūdį, kad toliau pateiktas teiginys atitinka tikrovę: „Išmintis, intelektas, patirtis, aukščiausio lygio profesionalumas, padorumas, sąžiningumas, kūrybiškumas, nešališkumas – visomis šiomis savybėmis pasižyminčio teisėjo tikisi visuomenė.“

Bet nereikia Lietuvos visuomenės laikyti neišnešiotais idiotais. Jeigu, anot teisėjos Sigitos Rudėnaitės, realiam teisingumo vykdymui teismams itin stinga resursų ir aukščiausio lygio teisėjų-profesionalų, tai reiškia, jog teisės viršenybės principo realizavimui nėra net teorinių prielaidų.

Panašiai, kaip sakytume,  jog valstybės tarnautojas, pavyzdžiui, tūlas teisėjas, yra tik dalyje intelektualus, dalyje išmintingas, dalyje padorus, dalyje nesavanaudiškas, dalyje nešališkas. Bet toks tipažas būtų akivaizdžiai pavojingas visuomenei, nes kitoje jo teisinės sąmonės dalyje tvyro absoliutus blogis. Taigi toks „pusiau luptas pusiau skustas“ – pusiau sąžiningas, pusiau amoralus, pusiau nešališkas teisėjas tik imituos teisingumo vykdymą, bet jo realiai nevykdys.

LRTA bando manipuliuoti, kad neva „teisėjų bendruomenėje tvyro nusivylimas ir kyla pasipiktinimas“. Nes, žmonės gerieji, turite suprasti ir užjausti teisininkų planktoną, nes tūlo teisėjo 2500-4000 eurų dydžio alga yra pernelyg maža, kad jam apsimokėtų dirbti visiškai sąžiningai ir nešališkai! Taigi, atseit, turite suvokti tvyrančią pagundą tuo atveju, kai itin apsimoka valstybės nustatytą pareigą atlikti atmestinai  – tiesiog imituoti teisingumo vykdymą, vykdyti iš aukščiau nuleistas užduotis arba prie „kuklios“ algos prisidurti „iš šalies“.

Chrestomatiniu atveju tapo internetinėje žiniasklaidoje nušviestas žmogaus teisių gynėjo Zigmanto Šegždos 2015 metais paskelbtas karas kriminalinių elementų užvaldytai  teisėsaugai ir teisėtvarkai. Iš ankstesnių publikacijų matyti, kad gynėjas patyrė visą valstybės mechanizmo jėgą – organizuotą psichologinį ir teisinį persekiojimą, menkinimą, įžeidinėjimą, žeminimą, moralinį ir psichologinį žlugdymą. Piliečiui buvo nepagrįstai iškeltos dvidešimt dvi baudžiamosios bylos, jis  buvo neteisėtai suimtas ir 50 dienų kankinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje.

LT „teisinė sistema“ nuo 2014 metų iki dabar demonstruoja  sveiku protu nesuvokiamą nepagarbą, panieką, pažeminimą, pasityčiojimą iš minėto piliečio, jam prašant užtikrinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, Konstitucijos ir teisės viršenybės principų laikymąsi.

Kad nebūtų vien tik deklaratyvūs teiginiai, pasiremkime faktais ir jų teisiniu vertinimu.  Tai – Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-08-05 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-597-1130/2021 ir Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22 nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-2855-653/2021 teisinė analizė, išvados ir kritika. Būtina įsidėmėti, kad šiuos teismų sprendimus priėmė Vilniaus apygardos teismo (pirmininkė teisėja Loreta Braždienė) teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė ir Vilniaus regiono apylinkės teismo (pirmininkė teisėja Jolanta Bagdonienė) teisėjas Erlandas Stanislovaitis.

 

2022 metais  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Dalia Vasarienė (Teisėjų  tarybos narė, Europos teismų tarybų tinklo prezidentė), Virgilijus Grabinskas (Teisėjų garbės teismo pirmininkas, Teismų sistemos apdovanojimų komisijos narys), Antanas Simniškis,  Egidija Tamošiūnienė (Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotoja, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto privatinės teisės profesorė, Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos pirmininkė), Artūras Driukas (Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto privatinės teisės profesorius, Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos narys),  ir Jūratė Varanauskaitė (Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos narė), teismo nutartimis du kartus atsisakydami priimti Zigmanto Šegždos kasacinį skundą, sąmoningai užkirto galimybę patikrinti minėtų teismų sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Kaip jau buvo skelbta žiniasklaidoje, net šešiolika Vilniaus apygardos teismų teisėjų teismo nutartimis tenkino VšĮ „CPO.LT“ (Centrinė  perkančioji organizacija, direktorė Neringa Andrijauskienė, – aut. past.) specialistės Sigitos Jurgelevičienės vieno šimto trijų tūkstančių eurų dydžio turtinį reikalavimą, nors valstybei žyminio mokesčio už šį turtinį reikalavimą pastaroji neapmokėjo ir apmokėti net neplanuoja.

Aukščiau išvardintieji teisėjai, kur buvo  išnykę  jūsų išmintis, intelektas, patirtis, profesionalumas, padorumas, sąžiningumas, nepriklausomumas ir nešališkumas tuo metu, kai sprendėte minėto piliečio civilinę bylą?  Toliau teikiu įrodymus, teikiančius pagrindą įtarti, kad teismų sprendimais buvo pridengta peržengianti visas ribas stambaus masto vagystė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-12-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011 suformavo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, pagal kurią prioritetas turi būti suteiktas ne atidalijimui bendraturčio dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant jam kompensaciją pinigais, bet bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimosi tvarkos nustatymui.

Ieškovas Z.Šegžda ieškinyje prašė nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimosi tvarką remiantis atestuoto architekto projektu, kurį įgyvendinus  šalims neliktų nė vienos bendro naudojimo erdvės.  Atsakovė S.Jurgelevičienė priešieškinyje prašė atidalyti ieškovo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir ją priteisti atsakovei, išmokant ieškovui kompensaciją pinigais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė priėmę neteisėtą sprendimą, kad prioritetas turi būti suteiktas ne naudojimosi daiktu tvarkos nustatymui, bet atidalijimui ieškovo dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant jam kompensaciją pinigais, tačiau toks teismo sprendimas nėra teisiškai motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis, nukrypo nuo 2 pastraipoje nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, o tai teikia pagrindą peržiūrėti bylą kasacine tvarka pagal CPK 346 str. 2 d. 2 punktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-11-11 nutartyje  civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008 suformavo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, pagal kurią tuo atveju, kai bendraturčiui pagrindinį daiktą galima atidalyti, o antraeilio daikto  atidalijimas negalimas, bendraturčio pasirinktas pagrindinio daikto visiško atidalijimo būdas, tačiau kartu antraeiliui daiktui pasirenkant kitokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą, pvz., naudojimosi tvarkos nustatymą, toks nuosavybės teisės įgyvendinimas savaime nesudaro kliūčių pagrindiniam daiktui atidalyti.

Ieškovas ieškinyje prašė: 1) pagrindinį daiktą – gyvenamąjį namą atidalyti natūra, jame suformuojant du izoliuotus butus, 2) o antraeiliams daiktams – namo priklausiniams (t. y. kiemo teritorijoje esantiems  įrenginiams – gręžtiniam vandens šuliniui ir  buities nuotekų valymo įrenginiui) nustatyti naudojimosi tvarką. O tai reiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimas nesudaro kliūčių ginčo gyvenamajam namui atidalyti.

 Teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė skundžiamoje nutartyje neteisėtai nusprendę, kad pagal atestuoto architekto parengtą  ginčo gyvenamojo namo atidalijimo projektą negalima suformuoti dviejų visiškai izoliuotų butų, nes žemės sklypo kieme esantis gręžtinis vandens šulinys bei buitinių nuotekų valymo įrenginys „lieka bendrai naudotis“, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, o tai teikia pagrindą teismo nutarties  peržiūrėjimui kasacine tvarka pagal CPK 346 str. 2 d. 2 punktą.

Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žiūr. 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020 m. kovo 19 d. sprendimą byloje Tamrazyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10).

Jeigu argumentai yra susiję su pagal Konvenciją ar jos protokolus garantuojamomis teisėmis ir laisvėmis, nacionaliniai teismai privalo juos išnagrinėti itin kruopščiai ir rūpestingai (žiūr. 2007 m. birželio 28 d. sprendimą byloje Wagner ir J.M.W.L. prieš Liuksemburgą, peticijos Nr. 76240/01; Didžiosios kolegijos 2013m. vasario 7 d. sprendimą byloje Fabris prieš Prancūziją, 16574/08, 72 punktas).

Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žiūr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

Kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (žiū. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 36 punktas).

Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė bylos apeliacine tvarka iš esmės neišnagrinėjo, nes dėl esminės dalies ieškovo apeliacinio skundo argumentų iš viso nepasisakė arba pasisakė tik fragmentiškai, daromų išvadų nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių vertinimu pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių veiksmų teisėtumo kriterijus. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą dėl visiško motyvų nebuvimo, o tai reiškia, kad byla turi būti apeliacine tvarka nagrinėjama iš naujo.

Konkretūs bylą nagrinėjusių teismų sprendimo ir nutarties motyvavimo trūkumai ir nagrinėjamos bylos duomenų teisinė analizė, materialinės ir procesinės teisės normų, Konvencijos ir kasacinio teismo formuojamos praktikos taikymo pažeidimai nurodomi toliau.

Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą

Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė priimdami neteisėtą teismo nutartį rėmėsi neteisiniu argumentu, kad ginčo turto atidalijimo natūra „darbų preliminari vertė yra 39505 eurai, <….> namo atidalijimo darbų vertė yra neadekvačiai didelė ir projektą vystyti šiuo atveju ekonomiškai nėra naudinga“ (žiūr. skundžiamos Vilniaus apygardos  teismo 2021-12-22 nutarties 43 pastraipą). Teismas grindė ginčo turto atidalijimo kaštų sumą tik vienu įrodymu – fizinių asmenų D.Kalibato ir A.Kvedaro parengtu 2021-05-20 vertinimo aktu.

Kasatorius Z.Šegžda toliau teikia teisinius argumentus, pagrindžiančius, jog bylą nagrinėję teismai, spręsdami ginčo turto atidalijimo darbų apimties ir išlaidų dydžio klausimą, pažeidė procesinės teisės normas, motyvuojamojoje teismo sprendimo ir nutarties dalyje neatsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai.

Pirma, atsižvelgiant į tai, kad teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie teismo posėdyje buvo tiesiogiai ištirti, tačiau įrodymas – D.Kalibato ir A.Kvedaro parengtas 2021-05-20 vertinimo aktas (kuriuo siekiama pagrįsti, kad turto atidalijimo kaina yra 39505 eurų) teismo posėdžio metu nebuvo tiesiogiai ištirtas, teismas neuždavė klausimų ieškovui dėl šio įrodymo, neįvertino jame esančių duomenų, apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė skundžiamoje nutartyje šiam įrodymui nepagrįstai suteikė iš anksto nustatytą galią (pirmenybę). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes pažeistos CPK 14 str. 1d. ir 2 d. (betarpiškumo principas), 17 str. (procesinis lygiateisiškumas) ir 185 str.

Antra, pirmosios instancijos teismo teisėjas Erlandas Stanislovaitis sprendime be argumentų atmetė rašytinį įrodymą – atsiliepimo į ieškinį 29 punkte atsakovė raštu pripažino faktą, jog ieškovo pateiktos  sąmatos yra parengtos pagal atestuotos architektės N.Š, atestuotų statybos specialistų inžinierių D.B. ir T.B. 2021-04-29  projektą ir jame esančius tris sąnaudų žiniaraščius. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 17 str., 270 str. 4 d. 3 punktą. Šalia to, teismas nepasiūlė atsakovei pateikti papildomą įrodymą – alternatyvią sąmatą,  parengtą pagal atestuotos architektės 2021-04-29  projektą ir jame esančius tris sąnaudų žiniaraščius, taip pažeidė CPK 179 str. 1 dalį.

Trečia, bylą nagrinėję teismai (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis) be jokių argumentų atmetė du ieškovo įrodymus – dvi sąmatas, kurios  įrodo, kad kaštų dydis daiktui atidalyti natūra yra 10 kartų mažesnis (tuo pažeistas CPK 331 str. 4 d. 3 p.), negu įvertino teismai: 1) atestuoto statybos specialisto inžinieriaus A. K. parengtoje sąmatoje įvertintas atidalijimo kaštų dydis –  3573 Eur.; 2)  UAB „Sanda“ sąmatoje įvertintas atidalijimo kaštų dydis –  4060 Eur (žiūr. Vilniaus apygardos  teismo 2021-12-22 nutarties 17.5 pastraipą).

Ketvirta, nors  šio skundo 85 pastraipoje nurodytos dvi sąmatos buvo parengtos pagal atestuotos architektės 2021-04-29  projekte  esančius tris sąnaudų žiniaraščius, minėti bylą nagrinėję teismai sprendime ir nutartyje šių sąmatų visapusiškai  ir objektyviai nevertino, tiesiogiai neištyrė, ieškovui dėl nurodytų sąmatų neuždavė jokių klausimų, tokiu būdu buvo pažeistas CPK 14 str. 1-2 d., 17 str., 185 straipsnis.

Penkta,  priešingai, negu teigia apeliacinės instancijos teismas, ieškovas apeliacinio skundo 19 – 23 puslapiuose išdėstė itin detalius ir išsamius teisinius bei techninio pobūdžio  argumentus atsikirsdamas į kiekvieną 2021-05-20 vertinimo akto argumentą dėl 39505 eurų  „privalomų darbų“, tuo paneigdamas tiek atsakovės atsiliepime į ieškinį ir 2021-05-20 vertinimo akte pateiktos „papildomų darbų sąmatos“ argumentus, tiek ir pirmosios instancijos teismo išvadas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo šių ieškovo nurodytų aplinkybių, t.y. neanalizavo apeliacinio skundo 19-23 puslapiuose išdėstytų teisinių argumentų ir įrodymų, dėl jų apskritai nepasisakė,  taip pažeidė šalių CPK 17 str. įtvirtintą procesinio lygiateisiškumo principą ir CPK 14 str., 185 straipsnį.

Šešta, atsakovės atsiliepime į ieškinį ir 2021-05-20 vertinimo akte pateiktoje „papildomų darbų sąmatoje“ dėstomos aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama byla. Bylą nagrinėję teismai (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis) nepatikrino, ar šis įrodymas (vertinimo akte esanti „papildomų darbų sąmata“) turi ryšį su ieškiniu ir priešieškiniu, todėl nepatikrinę įrodymų sąsajumo minėti teisėjai pažeidė CPK 180 straipsnį. Toliau pateikiame teisinius argumentus dėl šio pažeidimo.

Atestuotos architektės N.Š. 2021-04-29 projekte pateikti sprendimai, kuriais yra tik padalinamas ginčo namas į du butus, nepadidinant ginčo turto vertės, nepabloginant būste esamo gerbūvio, iš esmės nekeičiant esamo gyvenamojo namo išplanavimo, negerinant pagrindinio daikto ir jo priklausinių fizinių ir energinių savybių.

Tačiau atsakovė atsiliepime į ieškinį neteisėtai reikalauja 39505 eurais padidinti jai atitenkančio  turto vertę, t. y. reikalaujama vien tik atsakovės patogumus/poreikius atitinkančių itin brangių statybos darbų, kurie niekaip nėra susiję su ginčo šalių turto atidalijimu ir dviejų izoliuotų  butų suformavimu, kaip antai:  šildymo sistemos modernizavimas (inžinerinės sistemos efektyvumo padidinimas), kieme įrengiant itin brangų „šilumos siurblį“, kuris užtikrintų iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaunamos energijos naudojimą; geresnės garso izoliacijos bute įrengimas; praėjimo angos bute platinimas nugriaunant dalį laikančios sienos konstrukcijos; tambūro įrengimas atsakovės svetainėje; antrų lauko laiptų įrengimas į atsakovės terasą; naujos laiptinės įrengimas, kuria atsakovė galėtų patekti iš buto į garažą, nors įėjimas į garažą įrengtas iš kiemo pusės; įvažiavimo į sklypo teritoriją  perteklinis platinimas; antro gręžtinio vandens šulinio ir antro buities nuotekų valymo įrenginio sklype įrengimas ir kt.

Kaip matyti iš „privalomų darbų“ sąrašo, kuris pažodžiui atkartotas tiek atsakovės atsiliepime į ieškinį, tiek ir 2021-05-20 vertinimo akte, atsakovė,  pasinaudodama namo atidalijimu, nesąžiningai ir nepagrįstai siekia ieškovo sąskaita padidinti jai atitenkančio nekilnojamojo turto vertę – modernizuoti, rekonstruoti savo patalpas, atkurti ir pagerinti pastato ir jo inžinerinių sistemų fizines ir energines savybes, kas jokiu būdu nėra nagrinėjamo teisminio ginčo dalykas.

Dėl to konstatuotina, kad teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis priimdami neteisėtą teismo sprendimą ir nutartį, t.y. neteisingai nustatydami turto atidalijimo darbų apimtį ir išlaidų dydį, pažeidė šias procesinės teisės normas: 2021-05-20 vertinimo aktas nebuvo tiesiogiai ištirtas (tuo pažeisti CPK 14 str. 1d. ir 2d., 17 str., 185 str.), nepateikus teisinės  argumentacijos atmesti ieškovo įrodymai – dvi sąmatos,  šios sąmatos tiesiogiai neištirtos bei visapusiškai ir objektyviai neįvertintos (tuo pažeisti CPK 14 str. 1-2 d., 17 str., 185 str., 331 str. 4 d.  3 p),  nepatikrintas įrodymo („privalomų darbų sąmatos“) sąsajumas (pažeistas CPK 180 str.), ir tokie pažeidimai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, nes jie turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, kad dėl teismų sprendimo neteisingai nustatytų pernelyg  didelių  turto atidalijimo kaštų daikto atidalijimas natūra negalimas. O tai reiškia, kad bylą nagrinėjusių  teismų sprendimas ir nutartis yra be motyvų (pažeistas CPK 329 str. 2 d. 4 p.), dėl ko šis pažeidimas pripažintinas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pažeisdami aukščiau nurodytas procesinės teisės normas, bylą nagrinėję teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis  pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją (CPK 176-185 ir 250 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr.51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“). Kasatorius toliau teikia teisinius argumentus, pagrindžiančius, jog bylą nagrinėję teismai (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis) šioje dalyje neatskleidė bylos esmės ir pažeidė kitas procesinės teisės normas.

Pirma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė nutartyje neteisėtai sprendė, kad „ieškovo  siūlomas turto atidalijimo būdas neatitinka teisės aktų reikalavimų“,  t. y. kad atestuotos architektės N.Ščiogolevienės 2021-04-29 projektas pažeidė teisės aktus (žiūr. skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 41 pastraipą).

Tai suponuoja, kad teismas skundžiamos  nutarties sprendimą šioje dalyje grindė neteisiniu ir nelogišku  argumentu, kad atsakovės pateiktą vertinimo aktą parengęs fizinis asmuo D.Kalibatas turi kvalifikaciją teikti vertinimo akte pateiktas išvadas (žiūr. Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 40 pastraipą).  Tačiau teismo sprendimas ieškovo reikalavimo patenkinimo atveju būtų tik viena iš sąlygų, o visi reikalingi projektai būtų rengiami teisės aktų nustatyta tvarka po teismo sprendimo priėmimo, juolab, kad šioje byloje ieškinio dalykas nėra gyvenamojo namo techninio projekto teisėtumo nustatymas.

Antra. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, priimdami nutartyje neteisėtą sprendimą, kad ieškovo projektinis pasiūlymas (atestuotos architektės parengtas turto atidalijimo projektas) pažeidė teisės aktus, tačiau teismo nutartyje jokių konkrečių statybos techninių reglamentų pažeidimų nenurodė, tuo pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą.

Trečia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė be argumentų atmetė įrodymą – atsakovė iš esmės pripažino, kad 2021-04-29 architektės projektas atitinka teisės aktų reikalavimams, nes šio projekto neskundė Lietuvos Respublikos architektų rūmams ir neprašė teismo skirti šio projekto ekspertizę. Atkreiptina, kad pagal Lietuvos Respublikos architektų rūmų įstatymo 3 str. 1 d. 6 p. LR architektų rūmai atlieka eksperto funkcijas architektūros, miestų planavimo ir teritorijų planavimo klausimais.

Ketvirta.  Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė skundžiamoje nutartyje sprendė, kad atsakovė pateikė įrodymą – D.Kalibato ir A.Kvedaro 2021-05-20 vertinimo aktą, kuriuo įrodinėjo, kad ieškovo pateikti projektiniai pasiūlymai yra nepriimtini bei pažeidžia atsakovės teises (žiūr. Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 40 pastraipą). Vadovaujantis logikos dėsniais tai suponuoja, kad taip pasisakydamas teismas pripažino, kad 2021-05-20 vertinimo aktas neįrodo, jog, teismo teigimu,  „ieškovo  siūlomas turto atidalijimo būdas neatitinka teisės aktų reikalavimų“ (žiūr. Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 41 pastraipą).

Taigi, vadovaujantis logikos dėsniais tai suponuoja, kad atestuotos architektės parengtas 2021-04-29  projektinis pasiūlymas, atsižvelgiant į tai, jog jis visiškai atitinka statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 nustatytus reikalavimus, negali pažeisti atsakovės teisių. Vien tai, kad ieškovo pateikti projektiniai pasiūlymai yra nepriimtini atsakovei, nes ji nėra suinteresuota, kad ginčo turtas būtų atidalytas natūra, savaime neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atestuotos architektės 2021-04-29 projektas pažeidė teisės aktus ar atsakovės teises.

Šešta. Kaip jau minėta,  atsakovė su atsiliepimu į ieškinį pateikė 2021-05-20 vertinimo aktą. Akte teigiama, kad jį sudarė asmenys Darius Kalibatas ir Aidas Kvedaras. Tačiau šis vertinimo aktas negali būti laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir negali turėti didesnės įrodomosios galios CPK 197 str. 2 d. prasme.

Pažymėtina tai, kad bylą nagrinėję teismai (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis), spręsdami turto atidalinimo klausimą, vadovavosi  ne teismo eksperto išvada, bet tik vienu rašytiniu įrodymu – privačių asmenų Dariaus Kalibato ir Aido Kvedaro parengtu 2021-05-20 vertinimo aktu,  jį faktiškai laikydami oficialiuoju rašytiniu įrodymu, taip neteisingai išaiškino ir pritaikė  197 str. 2 d.  Tačiau pagal CPK 185 str. 2 d. jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis (CPK 197 str. 2 d.).

Dėl to konstatuotina, kad 2021-05-20 vertinimo aktas laikytinas privačiu rašytiniu įrodymu, kuris negali turėti didesnės įrodomosios reikšmės ir negali absoliučiai paneigti kitų privačių rašytinių įrodymų ar didesnę įrodomąją galią turinčių oficialiųjų rašytinių įrodymų. Netgi priešingai, tai ieškovo pateiktas įrodymas – atestuotos architektės 2021-04-29 projektas/projektinis pasiūlymas, turėdamas didesnę įrodomąją reikšmę, paneigia 2021-05-20 vertinimo akte (kurį, be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pats formaliai pripažino privačiu rašytiniu įrodymu) dėstomus teisiškai nepagrįstus argumentus.

Septinta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė nutartyje tiesiogiai  neištyrė  privataus rašytinio įrodymo – D.Kalibato ir A.Kvedaro 2021-05-20 vertinimo akto, neanalizavo jo argumentų, todėl neteisėtai sprendė, kad vertinimo akto išvados pagrįstos teisės aktų nuostatomis, taip pažeidė CPK 14 str. 1 d., 185 straipsnį, motyvuojamoji teismo nutarties dalis yra be teisės normų, kuriomis turėjo būti vadovautasi priimant  sprendimą dėl pirmiau nurodyto vertinimo akto išvadų,  taip  buvo pažeistas ir 331 str. 4 d. 4 punktas.

Aštunta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė nutartyje neteisėtai sprendė, kad 2021-05-20 vertinimo aktą parengę asmenys turi tinkamą kvalifikaciją (žiūr. skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 40 pastraipą).

Atkreiptina, kad prie minėto vertinimo akto nepridėta jokių dokumentų (aukštojo mokslo baigimo diplomų, kvalifikacijos atestatų kopijų ir kt.) įrodančių aktą rengusių asmenų kvalifikaciją, kaip ir nėra jokių dokumentų, pagrindžiančių, kad šiems asmenims yra suteikta teisė verstis architekto praktika.  Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad 2021-05-20 vertinimo akto autoriai turi teisę atlikti eksperto funkcijas architektūros klausimais, į bylą nepateikti jų kvalifikacijos įrodymai –  kvalifikacijos atestatai, suteikiantys teisę eiti statinio projekto architektūrinės dalies ekspertizės (statinio kategorija: neypatingi statiniai) vadovo pareigas (žiūr. 2021-09-03 apeliacinio skundo 26 p. 11 pastraipą).

LR Architektūros įstatymo 8 str. 1 d. 1 punktas nustato, kad tik atestuoti architektai turi teisę Statybos įstatyme nustatytais atvejais rengti statinio projektus, vadovauti statinio statybos techninės veiklos pagrindinėms sritims. Vadovaujantis LR architektūros įstatymo 4 str. 1 d. 7 punktu  tik atestuoti architektai gali atlikti architektūros ekspertinį vertinimą, tačiau tokia teisė nėra suteikta galimai atestuotiems statybos specialistams D.Kalibatui ir A.Kvedarui.

Devinta. Atidalijimo projektą parengusios atestuotos architektės N.Š. profesinė kvalifikacija yra pripažinta pagal Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymą. Be to Lietuvos Respublikos Architektų rūmai Statybos įstatyme ir Teritorijų planavimo įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka neterminuotam laikui išdavė architektei N.Š.  architekto kvalifikacijos atestatą, kuris pridėtas prie projekto.

Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją. Tikrinant įrodymų reikšmę pirmenybė yra teikiama tiksliems, išsamiems, objektyviems, patikimiems rašytiniams įrodymams. Architektas yra atestuotas teikti projektavimo paslaugas, yra šios srities specialistas, jo projekte pateiktos technologijos, pasirengimo statybai ir statybos darbų organizavimo dalys, pateikti objektyvūs pagrindiniai techniniai rodikliai, prisijungimo sąlygos ir specialieji architektūros reikalavimai.

Vadovaujantis išdėstytu konstatuotina, kad atestuotos architektės sudarytas turto padalinimo projektas, vertinant jo reikšmę, pripažintinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią,  juolab, kad turto atidalijimo projektas yra ypatingas tuo, kad jį parengė ginčo gyvenamojo namo techninį projektą (kuris buvo suderintas su visomis statybą prižiūrinčiomis valstybės institucijomis) 2007 metais parengusi atestuota architektė, turinti specialius įgaliojimus, žinias bei valstybės pasitikėjimą. Kita vertus, 2021-05-20 vertinimo aktas yra nepatikimas, neobjektyvus privatus rašytinis įrodymas, neturintis didesnės įrodomosios galios, nes buvo surašytas ne teismo pavedimu (CPK 212 str.), o atsakovės prašymu.

Dešimta. Ieškovas teismui pateikė  oficialųjį rašytinį įrodymą turintį didesnę įrodomąją galią – Valstybės įmonės „Statybos produkcijos sertifikavimo centras” (toliau – SPSC) 2021-11-04 sprendimą Nr. SP-106/12424 (žiūr. skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 23  pastraipą), kuriuo D.Kalibato ir A.Kvedaro parengtas 2021-05-20 vertinimo aktas pripažintas neleistinu ir nepatikimu rašytiniu dokumentu. Atkreiptina, kad nurodytas vertinimo aktas nėra ir teisės aktų nustatyta tvarka įformintas techninio projekto ekspertizės aktas, kadangi jis neatitinka Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:1999 „Statinio projekto ir statinio ekspertizė“ 34 punkte nustatytų reikalavimų techninio projekto ekspertizės akto sudėčiai.

SPSC 2021-11-04 sprendime konstatavo, kad 1) D.Kalibatas ir A.Kvedaras atlikdami užsakovės –  (atsakovės) Sigitos Jurgelevičienės užduotį nevykdė veiklos, susijusios su statybos techninės veiklos pagrindinėmis sritimis, kurios išvardintos Statybos įstatymo trečiojo skirsnio 12 straipsnyje; 2) D.Kalibato ir A.Kvedaro parengtas ir pasirašytas dokumentas vadinasi „Vertinimo aktas“,  tačiau dokumento pavadinto „Vertinimo aktas“ įforminimo nenumato joks žinomas, veiklą statybos sektoriuje reglamentuojantis teisės aktas; 3) D.Kalibatas ir A.Kvedaras surašydami vertinimo aktą nesivadovavo Statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ IX skyriaus trečiojo skirsnio 77 punktu, kuris  nustato, kad „projekto ekspertizė įforminama ekspertizės aktu <…>“.

Taigi, abu šie asmenys, D.Kalibatas ir A.Kvedaras, neatliko jokios patikimos ir profesionalios 2021-04-29 architektės projekto ekspertizės, o atsakovė, pristatydama šį dokumentą kaip tinkamą eksperto išvadą, klaidina teismą.

Vienuolikta. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė be jokių motyvų atsisakė priimti oficialųjį rašytinį įrodymą turintį didesnę įrodomąją galią – Valstybės įmonės „Statybos produkcijos sertifikavimo centras” 2021-11-04 sprendimą Nr. SP-106/1 (žiūr. skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 24  pastraipą), taip  pažeidė CPK 17 str. nustatytą šalių procesinio lygiateisiškumo principą ir  CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą (žiūr. Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 24 pastraipą).

Svarbu pažymėti ir tai, kad SPSC 2021-11-04 sprendimas pagrindžia aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, nes bylą nagrinėję teismai spręsdami turto atidalinimo klausimą vadovavosi tik vienu rašytiniu įrodymu – 2021-05-20 vertinimo aktu, tačiau jo įrodomąją reikšmę, patikimumą paneigė SPSC 2021-11-04 sprendimas Nr. SP-106/1.

Nepaisant to,  teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė atsisakė priimti įrodymą – SPSC 2021-11-04 sprendimą, tačiau 2021-05-20 vertinimo akto tiesiogiai išsamiai neištyrė ir neanalizavo, nepatikrino, ar šis įrodymas yra leistinas, patikimas,  ar nėra gautas pažeidžiant įstatymą. Taigi, atsisakymas priimti oficialųjį rašytinį įrodymą – SPSC 2021-11-04 sprendimą iš esmės lėmė neteisingą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Dvylikta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė nutartyje visiškai neanalizavo apeliacinio skundo išsamių teisinių argumentų dėl aukščiau nurodyto architektės projekto atitikties teisės aktų reikalavimams (žiūr.  apeliacinio skundo 11 – 23 puslapius), kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui, teismas dėl šių teisinių argumentų nepasisakė bei tiesiogiai išsamiai  neištyrė  įrodymo –  atestuotos architektės parengto ginčo turto 2021-04-29 padalinimo projekto, taigi, neatskleidė bylos esmės, taip pažeidė CPK 14 str., 17 str., 331 straipsnio 4 d. 3 p. ir 4 p.

Yra pagrindas konstatuoti, kad teismui pateiktas atestuotos architektės parengtas 2021-04-29 projektinis pasiūlymas visiškai atitinka statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 120 punkte  (toliau –  Nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka) nustatytus reikalavimus: naujai suformuoti 2 butai gali būti naudojami pagal paskirtį, t. y.  numatyti atskiri įėjimai į šiuos butus, juose numatytos atskiros inžinerinės sistemos (namo viduje), išspręsti automobilių stovėjimo vietų klausimai. Šių teisinių argumentų nepaneigė nei atsakovė, nei bylą nagrinėję teismai.

Trylikta.  Teismo posėdžio metu ieškovas pareiškė, kad jis sutinka, jog teismas sprendimu priteistų ieškovo prašomą butą atsakovei, jam priteistų atsakovės butą bei įpareigotų ieškovą savo lėšomis atlikti visų bendro naudojimo kiemo inžinerinių įrenginių remontą ir priežiūrą.

Keturiolikta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė neteisėtai sprendė, kad ieškovas nepaneigė lygiaverčiais įrodymais 2021-05-20 vertinimo akto išvadų (žiūr. Vilniaus apygardos teismo 2021-12-22  nutarties 40 pastraipą). Toks teismo argumentas teikia pagrindą išvadai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, neanalizavo apeliacinio skundo pagrindą sudarančių teisinių argumentų ir dėl jų apskritai nepasisakė, ir tokiu būdu pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pažeidė CPK  14 str. 1d. , 17 str., 185 str.

Priešingai, negu teigia teismas,  ieškovas apeliaciniame skunde ištisai nuo 11 iki 23 puslapio išdėstė itin detalius ir išsamius teisinius bei techninio pobūdžio  argumentus  atsikirsdamas į kiekvieną 2021-05-20 vertinimo akto argumentą, tuo paneigdamas tiek atsiliepimo į ieškinį argumentus, tiek ir pirmosios instancijos teismo išvadas.

Penkiolikta.  Nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka nereikalauja, jog ginčo turto atidalinimas būtų „lygiateisis“ ir visiškai atitiktų atsakovės nesąžiningiems reikalavimams.  Pagal nurodytą tvarką ieškovo projektinis pasiūlymas užtikrina, jog visiškai vienas nuo kito atskirti butai galėtų būti naudojami pagal paskirtį, užtikrina, kad būtų numatyti atskiri įėjimai į šiuos butus, užtikrina, kad šių butų viduje  būtų numatytos atskiros inžinerinės sistemos ir  išspręsti automobilių parkavimo klausimai.

Kai gyvenamąjį namą galima atidalyti natūra, o antraeiliams daiktams – kiemo įrenginiams – gręžtiniam vandens šuliniui, buities nuotekų valymo įrenginiui nustatoma naudojimosi tvarka,  toks nuosavybės teisės įgyvendinimas savaime nesudaro kliūčių pagrindiniam daiktui atidalyti. Be to atestuotos architektės 2021-04-29 projektas įrodo, kad ginčo žemės sklype įrengti atsakovei atskirą gręžtinį vandens šulinį ir buities nuotekų valymo įrenginį draudžia galiojantys aplinkosaugos ir higienos klausimus reglamentuojantys teisės aktai.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-05  nutartyje byloje Nr. 3K-3-638/2005 teisėjų kolegija, aiškindama CK 4.80 straipsnio 1 dalį, pabrėžė, kad atidalijant bendraturčiams priklausančias dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės nereiškia, jog tokiu atveju nebelieka jokių bendrojo naudojimo patalpų – lieka bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga. Taipogi ir Nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka neįpareigoja tiekti atsakovei vandens iš atskiro vandens gręžinio. Ieškovas su teismui pateikė įrodymą – architektės projektą, kurio 10 puslapyje nurodytas buitinių nuotekų atskyrimo sprendinys, kurį apsprendžia galiojantys aplinkosaugos  reglamentai ir higienos normos.

Šešiolikta. Bylą nagrinėję teismai (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis) atmetė oficialųjį rašytinį  įrodymą, jo tiesiogiai neištyrė  – 2004-10-20 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus įpareigojimą, kuriuo namo savininkai privalo prijungti namą prie centralizuotų vandentiekio ir nuotekynės tinklų, kai bus pakloti centralizuoti tinklai.

Taigi, 2021-04-29 architektės projekte numatyta, kad kiekvienas suformuotas butas turės atskirą šalto ir karšto vandens tiekimą, elektros energijos tiekimą, patalpų šildymą ir buities nuotekas, ir kad paprastojo remonto būdu gyvenamojo namo viduje bus atskirtas vandens tiekimas, elektros energijos tiekimas ir  patalpų šildymas.

Dėl to konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai (teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis), spręsdami ginčo turto atidalijimo klausimą, pažeidė šias procesinės teisės normas: vadovavosi tik vienu privačiu rašytiniu įrodymu – 2021-05-20 vertinimo aktu, jį faktiškai laikydami oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir nepagrįstai suteikdami jam prioritetą prieš kitus įrodymus (pažeista CPK 17 str., 185 str. 2 d., 197 str. 2 d.); nepagrindė, kokios teisės normos ieškovo pateiktame architektės projekte buvo pažeistos (pažeista CPK 331 str. 4 d. 4p.); tiesiogiai neištyrė įrodymų – 2021-04-29 architektės projekto, 2021-05-20 vertinimo akto, 2004-10-20 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos įpareigojimo (pažeistas CPK 14 str. 1-2 d., 17 str.,  185 str.), be jokių motyvų atsisakė priimti oficialųjį rašytinį įrodymą – SPSC 2021-11-04 sprendimą (pažeistas CPK 17 str., 331 str. 4 d. 3 p.), ir tokie pažeidimai turėjo esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, nes jie turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, kad daikto atidalijimas natūra negalimas, o tai reiškia, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs (pažeistas CPK 329 str. 2 d. 4 p.),  dėl ko šis pažeidimas pripažintinas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Pažeisdami aukščiau nurodytas procesinės teisės normas, bylą nagrinėję teisėjai Jelena Šiškina, Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Erlandas Stanislovaitis pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Demagogija (gr. dēmagōgos < dēmos – liaudis + agōgos – vadovas) – tai naudos, pripažinimo ir populiarumo siekimas, grindžiamas apgaule, melagingais pažadais, meilikavimu, sąmoningu faktų iškraipymu, kritikos slopinimu, teisingos informacijos nutylėjimu. Demagogija – labiausiai paplitęs manipuliavimo žmonių sąmone būdas, kuriuo siekiama paslėpti savo veiklos cinizmą, amoralumą, savanaudiškumą ir nusikaltimus. Demagogija būdinga totalitarinėms valstybėms.

Teksto autorius išsakė nuomonę dėl korupcijos ir kritikavo teisminę valdžią, siekdamas, kad būtų  tobulinama teismų veikla, neturėdamas tikslo reikšti nepagarbą teisėjams ir teisingumą vykdančiam teismui.

Šaltiniai:

Teismų sistemos denacifikavimas

https://www.laisvaslaikrastis.lt/teismu-sistemos-denacifikavimas/

Nugalabyta teismų sistema: viskas bus labai bjauru.

https://www.laisvaslaikrastis.lt/nugalabyta-teismu-sistema-viskas-bus-labai-bjauru/

https://www.delfi.lt/news/daily/law/kauno-teisejai-nutare-kovoti-del-atlyginimu-i-teisma-padave-valstybe.d?id=90724553

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1780872/teiseju-tarybos-vadove-be-resursu-idealistiskai-kalbeti-apie-reputacija-ilgai-negalime

Aukščiausiojo teismo teisėjai Sigita Rudėnaitė, Donatas Šernas, Gediminas Sagatys, Goda Ambrasaitė-Balynienė antstolių korupcijos tinkle daužosi, kojytėmis spurda

https://www.laisvaslaikrastis.lt/auksciausiojo-teismo-teisejai-sigita-rudenaite-donatas-sernas-gediminas-sagatys-goda-ambrasaite-balyniene-antstoliu-korupcijos-tinkle-dauzosi-kojytemis-spurda/

„Vieną vagį sugavus, kiti patys išsiduoda,“- teigia žydų išmintis. Gyveno kartą toks taip sakant vilnietis antstolis Rimantas Vižainiškis. Sumanė išdykėlis suktą schemą, kaip jokio darbo neįdėjus  pinigėlio pasiplėšti. Tokia klastinga buvo schema, kad Vižainiškis ne tik pats save pergudravo, bet dar ir savo šaiką į spąstus atviliojo. Dabar visi spurda kaip paršai maiše, iš jo ištrūkti nė kaip negali. Atskleisiu antstolio triuko esmę, pateikdama vaizdelį iš  natūros.

Žmogaus teisių gynėjas Zigmantas Šegžda 2021-06- 22 d. padavė skundą teismui dėl neteisėtų antstolio Rimanto Vižainiškio veiksmų. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Dariuš Lučinski (galūnės nelinksniuojamos) 2021-09-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-24733-960/2021 įvykdė antstolio valią nurodydamas, kad antstolis, kaipo valstybės pasitikėjimą turintis ir jos funkcijas atliekantis pareigūnas,  galėjo piktnaudžiauti savo teise nepažeisdamas teisės aktų. Aišku, kad Z.Šegžda apskundė teisėją D.Lučinskį  rašysenos ekspertės teisėjos Loretos Braždienės (gimusi1963 m.) Vilniaus apygardos teismui.

Tačiau rašysenos ekspertė nufutbolino gynėjo bylą spręsti į  … Panevėžį. Ką gi, simboliška, kad tenykščių „Tulpinių“ grupuotės veiklos modelį matyt perėmė … vietinis teismas. Taigi, Z.Šegždos skundą nagrinėti susiviliojo ir sau bylą nagrinėti be eilės pasiskyrė toks  teisėjas Laimantas Misiūnas.  Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos žinyboje Misiūnas 1986-1990 metais regis tarnavo milicininku ir iš „Tulpinių“ stiprybės matomai sėmėsi.  Dabar, na ką jūs, Laimantas Misiūnas – tikras laimės kūdikis, nes karjerą ne juokais  pasidarė,  Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko poste uoliai „Res-publikai ir tautai“ patarnauja.

Galvodamas, kad šioje byloje jau antras teisėjas į antstolių sukamo monkės biznio voratinklį   gali it muselė įkliūti, 2021-11-29 žmogaus teisių gynėjas teisėjui L.Misiūnui (civ. bylos Nr. 2S-709-425/2021) tokio turinio  raginimą išsiuntė: „Atsižvelgiant į tai, kad antstolio R.Vižainiškio atlygis šioje vykdomojoje byloje yra tik 900 Eur, ir į tai, kad  jis 2021-11-23 už advokato teisinę pagalbą apmokėjo 1815 Eur ir ši suma  tris kartus didesnė, negu nustato LR teisingumo ministro rekomendacijų 8 p.,  tai sudaro pagrindą pagrįstai manyti, jog  antstolis gavo garantiją (apmokėta po to, kai buvo gauta garantija), kad byla bus išspręsta jo naudai. Asmeninę atsakomybę už pasekmes neišvengiamai teks prisiimti kiekvienam atskirai. Nuo dabar mums visiems aišku, kad byloje Nr. 2S-709-425/2021 priimdamas sprendimą veikėte sąmoningai.“

Tikra teisybė, kad teisėjas L.Misiūnas veikė išties (ne)protingai, suvokdamas savo veiksmų esmę, nes jis 2021 m. gruodžio 15 d. priėmė tik antstolio kišenei  palankų teismo sprendimą.  Aišku,  raginimas, lyg gyliuojančios karvės uodegos pamosikavimas,  kažkiek atbaidė. Nes antstolis norėjo Z.Šegždos  sąskaita uždirbti 1815 eurų, bet L.Misiūno kieta rankelė baikščiai suspurdėjo ir  antstoliui atriekė tik 626  eurus už išlaidas „teisinei pagalbai“.

Tai koks gi velnias  sugundė-užkerėjo R.Vižainiškį? Manyčiau, kad, kažin, ar apskritai galėtų atsispirti koks nors  žemės vabalėlis, pavyzdžiui,  advokatės  Ingridos Krolienės ir jos „nierazlei- voda podružkės“  (tik pakasynos jus išskirs, – vertimas iš hebrajų k.) Lietuvos antstolių rūmų pirmininkės Ingos Karalienės krol-karališkiems kerams?  Kaip žinia, advokatė  Ingrida Krolienė savo plaukuotą uodegą pusto į teisėjos Loretos Braždienės Vilniaus apygardos teismo teisėjas. Ir ją nedvejodama atrinks (o aukštas ir gražus paskirs) už pirmąsias dvi žymiai išvaizdesnė ir jaunesnė, be to, dar ir  Lietuvos Aukščiausiojo  Teismo teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė.

Taigi versija būtų tokia, kad R.Vižainiškiui akį mirktelėjo gudragalviai iš „Zeta Law“ advokatų profesinės bendrijos (nuotraukose iškalbingas šypsenas užsilipdę advokatai Valdemaras Stančikas ir Jonas Bložė). „Verslo angelai“ priėjo ir antstoliui į ausį pakuždėjo: „Sąskaita-faktūra „už teisinę pagalbą“ 1815 eurų bus išrašyta, ją apmoki, ir paduoti teisėjui L.Misiūnui, o mes garantuosime, kad bylą panevėžiškio teisme laimėsi ir visus euriukus iš gynėjo prievarta išlupsi.“

2022-01-05 gynėjas Z.Šegžda padavė kasacinį skundą dėl teisėjo L.Misiūno teismo nutarties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė „po ščiučjemu veleniju“ (šukuok velniui vilną, kol į kaltūną nesusivėlė, – vertimas iš jidiš k.)  paskyrė atseit padūkusią-paklaikusią bylų atrankos kolegiją, kad žodį užmestų.

Taigi, 2022 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija (teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė, Gediminas Sagatis ir Donatas Šernas – teism. proc. Nr. 2-68-3-19414-2021-3),  žmogaus teisių  gynėją sumaitojo, o „antstolių karalienės“  Ingos Karalienės piniginį interesą švariai išsergėjo. Kaip sako tikri aškenaziai – „ir pelė savo urve ginasi.“ Žodžiu, musėt, tikrai bus velnių priėdusi ta kolegija, kad  teismo nutartimi gynėjo kasacinį skundą atsisakė priimti(!).

Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties  „teisiniai“  argumentai tragiškai trafaretiniai. Esą kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teisėjai  Dariuš Lučinski ir Laimantas Misiūnas pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas ir šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti. Teisėjų trejetuko nutartį pridedu,  gynėjo kasacinį skundą – taip pat.

Tad spręskite patys, kieno čia kas nepagristas – ar Z.Šegždos skundas nepagrįstas teisiniais argumentais ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis. Teisės požiūriu Z.Šegždos kasacinis skundas yra pernelyg geras, kad būtų nagrinėjamas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, nes čia visai ne juokai, kad po teismo suformuoto precedento nutrūktų antstolės Ingos Karalienės karalystės aukso gysla. Kad reikia gintis nuo nuogumo, čia ir nuvarytam arkliui aišku.

Nieko net nestebina,  kad minėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trys teisėjai materialinės ir procesinės teisės normas, gaila, leido sau pervadinti materialiosiomis ir proceso teisės normomis (žiūr. CPK 346 str. 2 d.)  Teismo nutartyje ši ydinga formuluotė sąmoningai pavartota 2 vietose.  Tai sudaro pagrindą daryti išvadą apie ant LR civilinio proceso kodekso  „dėjusių“ LAT teisėjų akivaizdų teisinės erudicijos stygių.

Tačiau komiškiausia istorijos dalis yra  ta, kad privatinės teisės docentė,  teisės mokslų daktarė teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė (gimusi 1976 m.) nuo 2021  metų Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos nare dirba, dar ir Riomerio universiteto studentams kažką dėsto.  Dabar žinosime, kieno gi čia taukuotų pirštelių darbo brokelis, kas tokie ant CPK deda ir  kas atsakingas už tokių teisėjų, kaip Renata Volodko, Erlandas Stanislovaitis ar Dariuš Lučinski, žinių (ne)patikrinimą prieš priimant juos į valstybės tarnybą.

Derėtų išskirti tai, kad 1991–1993 metais teisėjas Donatas Šernas dirbo Biržų rajono prokuratūroje vyr. prokuroro padėjėju. Na, o ką iš tikrųjų  jis nuveikė Sovietų okupacijos metais, savo biografijoje apsišviesti būtų matomai pernelyg keblu. Dar juokingiau, kad teismo nutartį su teisės sąvokų klaidomis surašęs teisės mokslų daktaras, profesorius ir LAT daktaras (su Henriku Daktaru sąsajos nėra patvirtintos) teisėjas Gediminas Sagatys (gimęs 1977 m.) yra Riomerio universiteto Civilinės ir komercinės teisės docentas.

Šis LAT daktaras 2007- 2013 metais dirbo advokatu advokato  Irmanto Norkaus-Norcous kontoroje „Raidla Lejins& Norcous“, ir neturėdamas jokios teisėjo praktikos (!), 2013 metais, matyt, tulpių pašto brolijos (nepainiokime su „Tulpinių“ grupuote) iš karto buvo nominuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju.

Teksto autorė išsakė nuomonę dėl korupcijos ir kritikavo teisminę valdžią, siekdama tobulinti teismų ir antstolių veiklą, neturėdama tikslo reikšti nepagarbą antstoliams, advokatams, teisėjams ir teisingumą vykdančiam teismui.

Ugnė Kryžiutė

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė: „Esu bedantė biurokratė, žurnalistų ir teisininkų neginu!”

https://laisvaslaikrastis.lt/lygiu-galimybiu-kontroliere-a-skardziuviene-esu-bedante-biurokrate-zurnalistu-ir-teisininku-neginu/

Ugnė Kryžiutė

Gitanas Nausėda agituoja Europos Sąjungą taikyti sankcijas už vieno tokio veikėjo A.Navalno „uždarymą“.  Tačiau mon sieur Nausėda nesusizgribo, kad dėl trumpojo jungimo madame Shimon nuo 2020-12-15d.  milijonus Lietuvos piliečių brutalia jėga  laiko uždarytus  60-yje getų (it. ghetto – Venecijos žydų rajono pavadinimas). Palyginę šiuos du faktus matome, kad lietuviškasis autoritarinis režimas vadovaujasi dvigubais standartais žvelgdamas į žmogaus teisių pažeidimus.

Ne paslaptis, kad mūsų gyvulių ūkyje esti daug butaforinių valstybės įstaigų, kurių biurokratai tik imituoja  veiklą ir mokesčių mokėtojų pinigus į kišenę kraunasi.  Panaši į tokią yra Lietuvos Respublikos Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga. Jos paskirtis – skleisti propagandą ir vizginti  uodegą Europos Sąjungos biurokratams, esą autoritarinis Lietuvos režimas nėra jau toks fašistinis ir su žmogaus teisėmis čia tvarkomasi kietai.  Štai, pasižiūrėkime, ko vertas Lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės  veiklos principas  „moja chata z kraja“ (vert. iš lenkų k. – ne mano kiaulės ne mano pupos).

Žmogaus teisių aktyvistas Zigmantas Šegžda padavė skundą Lygių galimybių kontrolierei nustatęs, kad Teisingumo ministerijai pavaldi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – VGTPT) jį diskriminavo ne tik dėl socialinės padėties, bet ir dėl grupinės (profesinės) priklausomybės.  Paaiškinu, kad aktyvistui reikalinga advokato pagalba, kadangi, pasak žiniasklaidos,  nuo 2014-ųjų tuometinė Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Sigita Jurgelevičienė, pasitelkusi Lietuvos apeliacinio teismo pirmininką Algimantą Valantiną,  per teismus įnirtingai siekia atimti iš aktyvisto gyvenamąjį namą.

Taigi, VGTPT direktorė Živilė Poželienė, jos pavaldiniai Lina Klimavičienė, Sandra Šmulaitė, Irmantas Skauranskas ir Ofelija Gontarskytė sprendimais atsisakė suteikti piliečiui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl to, kad jis yra žurnalistas ir teisininkas. 2020-12-08 VGTPT sprendime minėta zonderkomanda šiam piliečiui be užuolankų pareiškė: „Akcentuotina, jog pareiškėjas yra žurnalistas ir teisininkas. Šiuo pagrindu  komisijai įvertinus šių aplinkybių visumą, atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.“

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė 2020-12-31 sprendimu Nr.(19)SN-173)SP-98   nutarė,  kad šiuo pareiškimu VGTPT nediskriminavo Z.Šegždos.  Dar vienas apgailėtinas faktas. Rašydama šį sprendimą Agneta Skardžiuvienė padarė apmaudžią klaidą – nurodė, kad  dokumento data yra  2019-12-31. Panašu, kad 2020 metais Agneta su visa savo pompastiškai skambančia  pareigybe  nebuvo atvykusi į darbovietę, tad tebegyvena 2019-aisiais.

Lygių galimybių kontrolieriaus sprendime Agneta cituoja įstatymą, kad socialinė padėtis yra fizinio asmens įgytas išsilavinimas, kvalifikacija,  turima nuosavybė ir gaunamos pajamos. Iš šio apibrėžimo matyti, kad žmogaus teisių aktyvistas yra diskriminuojamas dėl profesijos, kadangi jam atsisakyta teikti valstybės apmokamą teisinę pagalbą  todėl, kad jis yra žurnalistas ir teisininkas.

Tačiau Agneta Skardžiuvienė suka uodegą ir sprendime nurodo, kad „nagrinėjamu atveju akivaizdus ne diskriminacijos, o įstatymo taikymo Pareiškėjo atžvilgi, klausimas (Agnetos klaidos paliktos neištaisytos, – aut. past.). Įvertinti, ar šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba tinkamai pritaikė įstatymą, yra teismo kompetencija.“ Deja, Lygių galimybių kontrolierė sprendime nepagrindė, kodėl jai yra akivaizdu, jog diskriminacijos nėra.

Teigdama, kad diskriminacijos tyrimas nėra  Lygių galimybių kontrolierės kompetencija,  Agneta Skardžiuvienė, matyt, norėtų viešai pareikšti: „Esu nei šis, nei tas. Nei velnias nei gegutė. Tuščia vieta?  Oplia! Kažkas nudaigojo mano tapatybę…  Turiu vilčių, kad esu iš prigimties pasyvi bedantė biurokratė!“

Pabandykime įsivaizduoti, kaip Agnetos Skardžiuvienės užmerktose akyse nušvinta (pasivaidena) vizija, vaizdas (aki-vaizdu), kad Živilės Poželienės VGTPT chebra nediskriminavo žmogaus, pareikšdama: „esi žurnalistas ir teisininkas, todėl tau valstybė paslaugų neteiks.“

Tačiau 2020-12-31 sprendime Lygių galimybių kontrolierė, pasikinkiusi  išmonę,  iki paskutinio atodūsio gina Živilę Poželienę nuo gresiančios atsakomybės: „ Kvalifikacija yra vienas iš kriterijų, apibūdinančių socialinės padėties pagrindą, tačiau jis nebuvo vienintelis ir pagrindinis, sprendžiant antrinės teisinės pagalbos paslaugų (ne)suteikimo klausimą.  Akivaizdu, kad eliminavus pagrindinį antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo elementą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba  nevertintų Pareiškėjo kvalifikacijos.“

Ar matote, kaip klastingai kuriama teisingumo iliuzija, žongliruojant tariamąja nuosaka – „nevertintų“? Kita vertus, Agneta Skardžiuvienė pastaraisiais teiginiais nejučia  pripažino, kad diskriminacija buvo vykdoma ne tik dėl žmogaus grupinės priklausomybės – profesijos (kvalifikacija  esą  nėra „vienintelis ir pagrindinis“ kriterijus),  bet ir dėl jo turimos nuosavybės bei pajamų.

Grįžkime prie apibrėžimo, kad socialinė padėtis  yra fizinio asmens įgytas išsilavinimas, kvalifikacija, turima nuosavybė ir gaunamos pajamos. Pagal Agnetą išeitų, kad žmogaus teisių aktyvisto kvalifikaciją (žurnalistas ir teisininkas), kuri esą nėra pagrindinis diskriminacijos elementas,  reikia eliminuoti (pašalinti, ignoruoti).

Taigi, Agneta sprendime sąmoningai pašalina (atsisako įvertinti)  aktyvisto išsilavinimo kriterijų (elementą) tam, kad išvengtų pareigos teisingai  įvertinti diskriminacinius Živilės Poželienės veiksmus: „eliminavus pagrindinį elementą, nereikės vertinti piliečio kvalifikacijos.“  Kitaip tariant,  iš piliečio skundo savavališkai pašalinus esminius teiginius („esi žurnalistas ir teisininkas“) išnyksta pagrindas apkaltinti Živilę Poželienę diskriminavus pilietį.

Atskleidus teiginio „eliminavus pagrindinį diskriminacijos elementą“ esmę, galima vertinti, kad 2020-12-31 sprendimu  Lygių galimybių kontrolierė A.Skardžiuvienė sąmoningai siekė diskriminuoti, suprato,  kad diskriminuoja pilietį dėl jo socialinės padėties ir norėjo tai daryti.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto.  Kontrolierius skiriamas Seimo penkerių metų kadencijai ir yra Seimui atskaitingas valstybės pareigūnas, kurio pareiga – draudimo diskriminuoti dėl asmens lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos priežiūra.

Autorės nuomone, Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos  direktorė Živilė Poželienė besąlygiškai kapituliavo Cosa Nostrai  bei pateko į Sigitos Jurgelevičienės  brangiai apmokamų advokatų (advokatai Valdemaras Bužinskas (buvęs KGB tardytojas), Ingrida Krolienė, Viktorija Čivilytė, Aivaras Alimas) sąrašą.

VGTPT direktorė Živilė Poželienė: „Vyriausybei paliepus dauguma valstybės tarnautojų tapo nedarbingais!“

https://laisvaslaikrastis.lt/vgtpt-direktore-zivile-pozeliene-vyriausybei-paliepus-dauguma-valstybes-tarnautoju-tapo-nedarbingais/

Ugnė Kryžiutė

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (VGTPT) verkiant reikia pagalbos. Dėl aplaidumo šios valstybinės įstaigos direktorė Živilė Poželienė  teismui nepateikė dokumento  –  atsiliepimo į piliečio skundą, paduotą  Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Priminsiu, kad šios įstaigos darbą kontroliuoja teisingumo ministrė Evelina Dobrowolska.

Pasižvalgius po Ž.Poželienės įstaigos darbo kabinetus, pribloškia ten dirbančių teisės specialistų ir advokatų gausa. Tačiau direktorė Živilė Poželienė prieštarauja šiam faktui. Teismui pateiktame 2021-01-27d.  rašte direktorė teigia per 14 dienų neradusi laiko atsiliepti į žmogaus teisių aktyvisto Zigmanto Šegždos skundą. Živilė pažeidė teismo nustatytą terminą, nes jos vadovaujamos įstaigos visi žmogiškieji ištekliai, įskaitant ir armiją tarnyboje dirbančių advokatų, buvo nukreipti „svarbesnės“ funkcijos vykdymui.

Kuo giliau į mišką, tuo daugiau nesąmonių. Bandydama užmaskuoti savo tragikomiškus administracinius gebėjimus, direktorė Živilė Poželienė rašte sugebėjo apkaltinti… Lietuvos Respublikos Vyriausybę(!). Madame Shimon vėl varnas gaudo? Cituoju direktorės raštą:

„Atsižvelgiant į LR Vyriausybės nutarimą ir Sveikatos apsaugos ministro sprendimą, Tarnyboje šiuo metu didžioji dalis darbuotojų turi laikinojo nedarbingumo pažymėjimus, visi Tarnybos turimi žmogiškieji ištekliai sutelkti siekiant užtikrinti pagrindinę įstaigos funkciją – antrinės teisinės pagalbos teikimą asmenims skubiais atvejais.“

O čia tai bent! Živilė Poželienė nė nemirktelėjusi sumojo, kad laikinojo nedarbingumo pažymėjimas yra puiki priemonė apsaugant biurokratus nuo persidirbimo. Visgi Živilė nusigudravo. Deja, nei Vyriausybės nutarimas, nei ministro sprendimas „Dėl valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių darbo vietoms būtinų sąlygų“ neįpareigoja valstybės įstaigos vadovo išvaryti į atostogas didžiąją dalį darbuotojų.

Kita vertus, teismui piešdama apokaliptinį vaizdelį, Živilė Poželienė išsidavė, kad itin prastai organizavo pavaldinių darbą ir tuo  paralyžiavo savo įstaigos veiklą. Įstatymas apibrėžia, kad VGTPT įstaiga turi atlikti daugiau nei 12 funkcijų. Tačiau direktorė teigia, kad šiuo metu jos įstaiga atlieka tik vieną funkciją. Gaila, bet Živilės rašte nurodyta vienintelė funkcija „antrinės teisinės pagalbos teikimas asmenims skubiais atvejais“ įstatyme numatytų funkcijų sąraše neegzistuoja…

Be to neaišku, kokio dydžio mikroskopinius žmogiškuosius išteklius direktorė Živilė Poželienė sutelkė, siekdama užtikrinti vienintelę likusią įstaigos funkciją, žinant, kad „šiuo metu didžioji dalis darbuotojų turi laikinojo nedarbingumo pažymėjimus“.

Peršasi išvada, kad vadovaudama valstybės įstaigai Živilė Poželienė protingumo principu nesivadovauja.